Inkstų nepakankamumas – cukrinio diabeto pasekmė
Penkiolika metų santuokoje gyvenanti ir šeiminę laimę kurianti pora nė akimirką nesuabejojo, kad galėtų vienas kitą dėl kokių nors priežasčių palikti ar išsiskirti.
Net ir šiais laikais, kai šeimos vis dažniau išsivaikšto į skirtingas puses dėl nesutapusio charakterio ar požiūrio, jiedu glaudžiasi vienas prie kito net tada, kai, atrodo, žemė slysta iš po kojų.
Neseniai šeimą supurtė netikėtas įvykis – vyrui Dariui teko transplantuoti inkstą. Donore tapo jo žmona.
Šis įvykis dar labiau suvienijo šeimą, o moteris, tapusi donore, dabar šypteli: „Brangiausiam žmogui nieko negaila.“
Nors transplantacija buvo atlikta tik šiemet, vis dėlto inkstų nepakankamumas Darių kankino daugiau nei keturiolika metų.
„Kai jam buvo 15 metų, jis susirgo plaučių uždegimu. Ši liga komplikavosi į cukrinį diabetą.
Dėl diabeto vyras turėjo nuolat naudoti insulino pompą, tačiau ilgainiui ėmė blogėti inkstų funkcija.
Dar prieš 14 metų buvo aišku, kad anksčiau aš vėliau reikės inkstą transplantuoti.
Visada žinojau, kad kai ateis ta minutė, būsiu pirmoji, kuri padės“, – pasakojo moteris.
Neprikaišioja dėl padovanoto inksto
Didvyre dėl padovanoto inksto Vida nesijaučia. Anaiptol, nesupranta, kodėl žmones stebina toks kilnus jos poelgis.
„Esu kraujo donorė svetimiems žmonėms, tad kaip galėčiau atsisakyti padėti savo vyrui?
Aš nė minutės nesudvejojau, ar padėti į bėdą patekusiam sutuoktiniui. Baimei nėra vietos, nes šalia – mylimas žmogus, dėl kurio padarysi viską.
Buvau vienintelė, galinti padėti. Vyras tėvų neturi, todėl daugiau apie nieką negalvojome, sąraše buvau tik aš“, – sakė ukmergiškė.
Gal žmona patraukia vyrą per dantį primindama jam, kad šis turi būti labai geras, nes ji padovanojo jam savo inkstą?
Vida šypteli. „Mudu vedę 15 metų. Šeimoje nėra tokių ginčų ar nesutarimų, kurių metu galėčiau prikaišioti jam dėl padovanoto inksto. Nesu linkusi piktnaudžiauti ir priminti, kad vyras man turėtų būti už jį dėkingas“, – pasakojo moteris.
Pagerėjo gyvenimo kokybė
Donorei inksto perdavimo procedūra nebuvo sudėtinga. Vilniuje buvo atlikti reikiami tyrimai, o medikų konsiliumas pasakė transplantacijos datą. Rugpjūčio 8-ąją pora buvo paguldyta į ligoninę, o jau po dviejų dienų atliktas inksto persodinimas.
Po šešių dienų Vida buvo išrašyta į namus, o vyras Santariškių ligoninėje užtruko ilgiau nei pusantro mėnesio.
Daugiau nei 14 metų su tam tikrais apribojimais gyvenęs ukmergiškis dabar gali mėgautis gyvenimu.
Akivaizdžiai pagerėjo vyro gyvenimo kokybė – jam nebereikia tris kartus per savaitę eiti atlikti dializių, Darius pagaliau gali valgyti tą maistą, kurį ilgą laiką turėjo riboti.
Pagerbti gyvieji donorai
Lietuvos asociacija „Gyvastis“ spalio 25-ąją surengė renginį, skirtą padėkoti tiems, kurie yra pirmieji organų donorystės grandinėje.
Visų pirma tai – gyvieji donorai, dovanoję inkstą arba dalį kepenų savo artimiesiems – vaikams, broliams seserims, vyrams, žmonoms, vaikaičiams. O tokių nuo 1974 m., kada buvo atlikta pirmoji inksto persodinimo operacija iš gyvo donoro, buvo 304.
Dar viena, dar „tylesnė“ ir nepastebimesnė grandis organų donorystės grandinėje – gydytojai reanimatologai, ruošiantys organų donorus. Jiems tenka ne tik profesinis krūvis, bet ir psichologinė našta kalbėtis su donorų artimaisiais, kurie ką tik patyrė netektį, ir prašyti, dovanojant mirusio organus, suteikti galimybę gyventi kitiems.
„Ar bent įsivaizduojate, kaip sunku gydytojui pasiryžti siūlyti artimiesiems pagalvoti dėl donorystės? O ir laiko nors kiek susitaikyti, jei apskritai tai įmanoma, su įvykusia tragedija, gydytojai negali suteikti: sprendimą – aukoti ar neaukoti organus – reikia priimti kaip įmanoma greičiau“, – pasakojo Santariškių klinikų Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro III Reanimacijos – intensyviosios terapijos skyriaus vedėju, doc., dr. Mindaugas Šerpytis.
Renginį vainikavo Rotušės aikštėje degančios 1410 žvakučių. Būtent tiek, kiek per daugiau nei 45 metus buvo organų donorų, kurių dovanoti organai išgelbėjo tūkstančių sunkių ligonių gyvybę.
Iš jų – 304 gyvieji donorai, dovanoję vieną inkstą ar dalį kepenų šeimos nariams, ir 1106 mirę donorai.
