Pirmą kartą į teisiamųjų suolą K.Janulevičius atsisėdo dar paauglystėje. Pareigūnai pagavo jį perparduodant vogtą magnetofoną. Vaikis atsidūrė nepilnamečių kolonijoje.
Vėliau išėjęs vėl ir vėl nusikalsdavo. Jo byloje – chuliganizmas, plėšimai, vagystės. Ilgiausiai vyras kalėjo už pareigūno vardo pasisavinimą. Su sėbru jie apsimesdavo policininkais ir iš alkoholiu prekiaujančių kioskelių imdavo duoklę.
Grįžęs į laisvę vyras kabinosi į gyvenimą, tačiau įniko į alkoholį, vėliau paragavo ir narkotikų.
Iš pradžių vartoti tik dėl pramogos, vėliau kvaišalai tapo būtinybe. Vyras smuko nuo vieno kvaišalų gramo per savaitę iki kelių gramų per dieną.
Dažytojas virto kvaišalų pirkliu
Kol nevartojo, nagingas metalo konstrukcijų dažytojas buvo vienas geriausių savo srities specialistų Lietuvoje. Įmonės kviesdavo jį, siūlydamos vis didesnį atlyginimą.
Kuo labiau klimpo į kvaišalus, tuo mažiau tesirūpino darbu.
Galiausiai, kad galėtų atiduoti skolas, pats ėmė prekiauti narkotinėmis medžiagomis. Taip dar penkerius metus nuodijo save ir kitus. Be 5 dozių per dieną, kurios kainavo 200 litų, nebegalėjo gyventi.
„Namo negrįždavau savaitėmis. Viskas nusibodo, nesupratau, ką darau. Kad turiu sūnų, prisiminiau tik kalėjime. Būdamas laisvėje jam dėmesio neskyriau“, – prisiminė K.Janulevičius.
Dar prieš patekdamas į nelaisvę, vyras bandė reabilituotis – lankė anoniminių narkomanų susitikimus, važiavo į reabilitacijos centrą netoli Akmenės.
Tačiau paveiktas draugų jis ir vėl atkrito.
Padėjo pokalbiai su psichologu
Galiausiai prieš dvejus metus rugsėjį jis į kalėjimą pateko už prekybą narkotikais.
„Teismas suprato, kad esu priklausomas nuo narkotikų ir pats tai pripažįstu. Juolab, kad policininkams nieko neslėpdamas atidaviau visus narkotikus“, – pasakojo vis dar lygtinę bausmę atliekantis kaunietis.
Teismas jį nuteisė 2 metų ir 8 mėnesių nelaisvei.
K.Janulevičius pasiprašė likti Kauno tardymo izoliatoriuje ir bausmę atlikti dirbdamas buitinius darbus.
„Izoliatoriuje neįmanoma gauti narkotikų. Jei būčiau patekęs į pataisos namus, vėl būčiau pavartojęs“, – įsitikinęs „bachūro“ statusą kalėjimuose anksčiau pelnęs dažytojas.
Jis prašė pokalbių su psichologu, perėjo kelias psichologines programas priklausomybėms įveikti, besigydydamas kelias savaites verkė, supratęs, ką iki šiol darė sau ir kitiems.
„Padedant psichologui, supratau, kad nedaug trūko ir būčiau viską praradęs. Žmona jau norėjo skirtis“, – pasakojo K.Janulevičius.
Skauda širdį dėl sūnaus
Šiemet balandį vyras į laisvę išėjo anksčiau laiko.
Bene svarbiausia buvusio įkalintojo užduotis – pasirūpinti trylikamečiu sūnumi. Berniukas kone dešimtmetį matė tėvą apsvaigusį arba karštligiškai ieškantį kvaišalų.
Nepatyręs meilės, paauglys susiduria su daugybe sunkumų. „Jo problemos kyla dėl to, kad aš vartojau. Jis žinojo, ką darau ir už ką sėdžiu kalėjime“, – sakė K.Janulevičius.
Vyras davė savo telefono numerį visiems sūnaus mokytojams. Kai tik šie skambina dėl sūnaus, jis važiuoja į mokyklą.
„Buvau negeras tėvas. Anksčiau nė karto nenueidavau į mokyklą, kurioje vaikas mokėsi.
Gal man ne viskas pavyksta, nes pats neturėjau tėvo? Jis buvo priklausomas nuo alkoholio, vokdavo iš namų. Nuo mažumės negyveno su mumis.
Jis taip pat kalėjo. Esu tėvui į kalėjimą ir reikalingų daiktų nešęs. Kai buvau 17-os, pamenu, sėdėjau vienoje kameroje su juo.
Dėsiu visas pastangas, kad mano sūnaus gyvenime tai nepasikartotų“, – tikino buvęs įkalintasis.
Melavo, kad gautų darbą
Išleistas į laisvę anksčiau laiko K.Janulevičius per mėnesį turėjo rasti darbą. Vyras susidūrė su neigiamu darbdavių požiūriu: vos prisipažindavo apie teistumą, nė viena darbovietė nepriimdavo.
Galiausiai žmonos darbovietėje sumelavo, kad ilgai nedirbo, nes slaugė močiutę. Tuomet gavo naktinį darbą – už minimumą dvylika valandų atrinkdavo ir kraudavo prekes.
Kai galiausiai dėl probacijos tarnybai reikalingų pažymų prisipažino, kad yra paleistas lygtinai, kolegos jį nuramino: „Pas mus jau yra tokių žmonių.“
Dabar K.Janulevičius draugo pakviestas dirba stogų dengėju. Darbas vyrui patinka.
Jis vienas iš nedaugelio laisvėje, kuris toliau bendrauja su Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnais. Jie ir pasiūlė žurnalistams interviu su šiuo žmogumi.
Dėkingas už laiką kalėjime
Stogų dengėjas dažnai kalbasi su pažįstamais narkomanais, bando paprotinti tuos, su kuriais vartojo. Vyras vylėsi, kad bent kas nors susivoks, jog narkotikuose prasmės nėra.
K.Janulevičius dėkingas likimui už laiką Kauno tardymo izoliatoriuje. „Jei nebūčiau sėdęs, nežinau, kaip giliai būčiau nusiritęs. O papuolęs į kalėjimą gali ir pasikeisti. Jei turi motyvacijos, ateities projektų“, – sakė buvęs narkotikų prekeivis.
Narkotikų jis nebevartoja dvejus metus. Labiausiai kauniečio pokyčiais džiaugiasi žmona Jurgita. „Ji mane čiut ne ant rankų nešioja. Mes abu vienas kitą labai mylim“, – džiaugėsi K.Janulevičius.
Pora augina trylikametį sūnų, svajoja ir apie antrą vaiką – brolį ar sesę paaugliui.
