Tačiau būna ir taip, kad į asmeninį moterų trenerį M.Kalendrą kreipiasi ir vyrai, kurių žmonos ar draugės pačios skambinti neišdrįsta.
„Turbūt rengdamas „Žinių“ reportažus esu sudaręs griežto ir rimto žmogaus įvaizdį“, – pasvarstė septynerius metus LNK „Žiniose“ reporteriu dirbęs žurnalistas.
Bet prieš pusmetį žiūrovai sodraus M.Kalendros balso, kurio su niekuo kitu nesupainiosi, pasigedo.
Labiausiai nuliūdo Marto tėvai ir seneliai, kasdien jį girdėję per televizorių.
Iš Skuodo (Klaipėdos apskr.) kilęs žurnalistas artimuosius ramino, kad netrukus jį ne tik išgirs, bet ir pamatys.
Ir iš tiesų! Prieš pusę metų treniruoti moteris jų namuose ėmęs M.Kalendra pradeda kurti internetinę laidą.
Jis pusiau juokais sakė norintis užkariauti moterų pasaulį. Ypač tų, kurios nedrįsta ar neranda laiko vykti treniruotis į sporto klubą.
Pats M.Kalendra per trejus metus neatpažįstamai pakeitė savo kūną, baigė mokslus, įgijo leidimą Lietuvoje užsiimti kūno kultūros ir sporto veikla ir išsilaikė visoje Europoje pripažįstamą kūno rengybos instruktoriaus licenciją.
Dar Martas kartu su bičiule dainininke Saulene Chlevickaite veda renginius.
„Pagal išvaizdą man žmonės paprastai duoda mažiau metų, nei yra, o pagal balsą įsivaizduoja kokių 45-erių augalotą vyrą. Dabar mano kūnas labiau dera su balsu“, – juokėsi Martas.
– Esate griežtas treneris?
– Aišku, moterys nori paplepėti, kai aš atvažiuoju. Tačiau treniruotės laikas ribotas, o svarbiausia – treneris negali būti draugas. Tuomet moterys pradėtų simuliuoti, skųstis, kad pavargo.
Dirbant su moterimis reikia turėti psichologijos žinių. O aš turiu pakankamai gyvenimiškos patirties – moku išklausyti, suprasti, padėti.
Sudarau sportinę programą, pagal ją dirbame, tačiau ją reguliuoju ir pagal moters nuotaiką, ir pagal jos tos dienos fizinę savijautą.
Netreniruoju žiūrėdamas į lapelį. Jei matau, kad moteriai tą dieną sunku padaryti kurį nors pratimą, iškart galvoju, kuo jį pakeisti, kaip palengvinti, tačiau nenukrypti nuo būtent tos raumenų grupės treniravimo. Visa tai turi išmanyti. Man tai davė mokslai.
– Kokios moterys į jus kreipiasi?
– Didžiausią klienčių dalį sudaro moterys, kurios negali išeiti iš namų dėl vaikų ar dėl didelio darbo krūvio. Dažniausiai trenerio į namus pageidauja 30–35 metų moterys, auginančios mažus vaikus. O kita dalis – keturiasdešimtmetės aukštas pareigas einančios moterys, verslininkės. Jos negali skirti trijų ar keturių valandų vykti į sporto klubą ir atgal.
Tiek laiko susidaro, kol moteris važiuoja, pasistato automobilį, sportuoja, užsikalba su kitomis moterimis drabužinėje ar registratūroje ir dar užtrunka automobilių spūstyje.
– Kodėl pasirinkote būtent moteris?
– Todėl, kad tokios paslaugos Lietuvoje niekas iki šiol nesiūlė. Toks mano verslo modelis. Treniruoti namuose moteris kur kas paprasčiau – joms nereikia didelių, sudėtingų įrenginių.
Užtenka to, ką aš atsivežu. Pavyzdžiui, gumų, svarmenų, kamuolio. Sportuodami naudojame ir savo svorį.
Kai pats jau intensyviai sportavau, ėmiau sulaukti iš draugių ir pažįstamų klausimų, ar galėčiau padėti joms treniruotis. Jos pastebėjo, kaip aš keičiuosi.
Iš pradžių ėmiau patarinėti, tačiau žinojau, kad tai netrukus gali tapti mano verslu. Nors anksčiau save laikiau vien menininku, pasirodo, ir verslininko gyslelę turiu.
– Ar brangi jūsų paslauga?
– Pasisamdyti asmeninį trenerį į namus tikrai gali ne kiekvienas. Tačiau apskaičiavus, kiek gali sutaupyti pinigų neišleisdamas benzinui, sporto klubo abonementui, o svarbiausia – sutaupyti laiko (o tai šiandien yra brangiausias dalykas), išeina visai neblogai. Nenorėjau kelti kainos – pasisamdyti mane nė kiek ne brangiau nei asmeninį trenerį sporto klube. Kai kurios klientės net sako galinčios man mokėti ir daugiau.
– Kodėl nenorėjote dirbti sporto klube?
– Jei sportuodamas klube pamatau, kad kas nors ką nors daro netaisyklingai, prieinu patarti, padėti.
Esu toks žmogus, kuris perdėtai rūpinasi kitais. Kartais save net stabdau. Tačiau net ir nedidelė pagalba kitiems man pačiam teikia džiaugsmo. Dar ir sulaukiu padėkos. O kodėl ten nedirbu? Man tai atrodo nuobodu.
Būtent dėl to pakeičiau ir ankstesnį savo darbą. Man patinka būti aktyviam. Dėl to sugalvojau laidą, interneto puslapį. Noriu daugiau aprėpti!
– O jei jūsų paslaugas moterys užsakytų į mergvakarį – sutiktumėte atvažiuoti?
– Pasiūlymą tikrai apsvarstyčiau. Bet atvykčiau tik treniruoti, nieko daugiau.
Jau sulaukiu klausimų, ar galėtų mane užsisakyti įmonės savo vakarėliui. Kodėl gi ne? Galėčiau surengti nuotaikingą grupinę treniruotę.
– Ar nebuvote papuolęs į nemalonią situaciją, kai netikėtai grįžta namo vyras ir supyksta pamatęs, kaip jo žmonai linksma su jumis treniruotis?
– Kartais būna, kad vyrai sustoja kambaryje pažiūrėti vykstančios treniruotės. Tuomet stengiuosi moterį mažiau liesti, mažiau juokauti.
Kartais iš vyro išraiškos galima suprasti klausimą: ar tik nesikėsinu į jo moters širdį? Juk ji šalia manęs atsipalaiduoja, aš moku bendrauti, o iš šalies galima ir ne taip suprasti.
Bet, žinoma, nebūna taip, kad skambina klientė man ir sako: vyro nėra, atvažiuok manęs patreniruoti. Niekada tokiu atveju ir nevažiuočiau.
Tokio adrenalino man nereikia. Iš vieno vyro esu sulaukęs replikos juokais: tikiuosi, kardiotreniruotės lovoje nedarysite.
– Tai ne visi vyrai sutinka, kad jų moteris treniruotumėte jų namuose?
– Kiekviena moteris prieš pradėdama treniruotis iš anksto būna apkalbėjusi tai su savo vyru, ypač jei jis pavydus. Dalis vyrų ne iš karto sutiko leisti moterims mane pasikviesti.
Būna, kad praeina ir kelios savaitės nuo pirmo moters skambučio iki antro. Suprantu, kad moteriai teko įtikinėti vyrą.
– O ar tenka vaikus ant rankų nešioti?
– Tai jau moters intymi erdvė, į ją nelendu. Kai miegantis vaikas atsibunda, moteris pati jį vėl užmigdo.
Kartais būna, kad vaiką ramina 15–20 minučių.
Suvokdamas situaciją laiko pridedu ir bet kokiu atveju treniruotę baigiame.
– Kiek pats sportuojate?
– Anksčiau sportavau, nes norėjau pasikeisti, ir negalėjau sustoti. Dabar jaučiu atsakomybę, kad turiu gerai atrodyti, negaliu apsileisti, nesulysti. Tad sportuoju mažiausiai keturis kartus per savaitę.
– Dažniausiai moterys sportuoja norėdamos sulieknėti, o jūs priešingai – stengiatės turėti daugiau kūno masės.
– Tai gerokai sudėtingiau. Anksčiau buvau tarsi smilga, svėriau vos 70 kilogramų. Pradėjęs sportuoti pasunkėjau 17–18 kilogramų. Tai – raumenys. Jie sveria daugiau.
Bet man reikėjo labai daug pastangų, kad atrodyčiau taip, kaip dabar. Moterims tereikia valgyti mažiau.
Skanauti pyragėlius ne vakare, o iš ryto prie kavos. Vietoj 5 maltinių rinktis tris. Mažinkite porcijas.
Savo kūnui duokite suprasti, kad nuo šiol valgysite mažiau. Tikslo nepasieksite per mėnesį, tačiau pradėsite keistis, matysite džiuginančius rezultatus.
– Jūsų kūnas pasikeitė, o vidus?
– Pradėjęs sportuoti netrukus pastebėjau ne tik fizinius, bet ir psichologinius pokyčius. Sportas ugdo mokėjimą susikaupti, man, choleriškai asmenybei, teikia ramybės.
Ėmiau mąstyti racionaliau, nebebijoti gyvenimo ir liautis daryti tai, kas nusibodo.
– Koks jūs buvote mokykloje?
– Nuo mokyklos laikų žinojau, kad turiu išskirtinį balsą. Jį vertino ir kiti. Dalyvavau skaitovų konkursuose, vedžiau renginius, dainavau, šokau. Muzika – mano gyvenimo pamatas.
Mokykloje pats kurdavau dainas, statydavau šokius, o šokėjams net sukurdavau drabužius. Sudėliodavau visą scenografiją.
Būdavo, kad dėl savo reiklumo net susipykdavau su draugais. Bet visuomet padarydavau tai, ką sugalvodavau.
– Kodėl pasirinkote žurnalistiką?
– O kurgi geriau parodyti balsą, jei ne televizijoje, pavyzdžiui, žinių vedėjo kėdėje. Taigi užsibrėžiau mokytis žurnalistikos ten, kur geriausia, – Vilniuje.
Pamenu, atvykau iš mažo provincijos miesto laikyti stojamojo egzamino. Visi aplinkui atsipalaidavę, o aš – įsitempęs, baikštus. Tačiau įstojau.
Po antro kurso atlikau praktiką LNK „Žiniose“ ir man buvo pasiūlyta ten likti. Tai buvo mano pirmas ir vienintelis žurnalistinis darbas.
– Bet galiausiai reporterio darbas nusibodo?
– Patiko dirbti tik pirmus dvejus metus. Nors kiekvieną dieną kalbini vis kitą pašnekovą skirtingomis temomis, tai irgi tampa rutina.
Be to, žinių reporterio darbe gausybė streso.
O aš darbui buvau visiškai atsidavęs. Išėjau iš žurnalistikos, bet ji yra manyje, niekur nedingo. Savo patirtį panaudoju kurdamas laidas.
– Nuo žurnalistikos iki sporto trenerio – didelis pokytis. Kaip tam pasiryžote?
– Bėgo metai ir vis kildavo klausimas: o kas toliau? Pirmiausia perversmas įvyko mintyse. Visada jaučiausi taip, tarsi ruoščiausi spektakliui, kuris tuoj tuoj prasidės.
Kartais grįžęs po darbo namo nesuvaldydavau ir ašarų.
Žinojau, kad noriu panaudoti talentus, kuriuos Dievas man davė. Juk sugebu daugiau nei pakalbinti žmogų, įgarsinti reportažą.
Jaučiausi nepanaudojantis savo galimybių. Pradėjau apie tai kalbėti darbe. Kolegos iš manęs juokdavosi, netikėjo, nes tikrai apie tai kalbėjau gal penkerius metus, o nieko nekeičiau. Bet vieną dieną išdrįsau.
– Nebijojote aplinkinių reakcijos, nepalaikymo?
– Visą gyvenimą nuolat turėdavau kovoti. Dėl to, kad šokau ir dainavau, buvau artistiškas, nuo vaikystės mane lydėjo patyčios. Kokiais tik žodžiais manęs nevadindavo.
Juk provincijoje vyrauja toks suvokimas: aš gi vyras – esą negaliu šokti, dainuoti.
Artimiausi draugai mane visada palaikė ir skatino daryti tai, ką noriu. O visi kiti, ypač kolegos, buvo labai nustebę, kad išeinu į niekur ir mėginsiu daryti ką nors savo. Jie pasakė, kad esu drąsus. Man tai buvo didžiausias komplimentas.
– Tai sportas jums suteikė drąsos?
– Nuo paauglystės sportavo mano netikras vyresnis brolis, tad ir aš sekdamas juo šiek tiek tuo užsiimdavau. Bet tik ne taip intensyviai kaip pastaraisiais metais. Vėlgi tos patirtos patyčios man įsirėžė giliai.
Kai pradėjau dirbti televizijos „Žiniose“, jau jaučiausi stipresnis, kai grįždavau į gimtąjį Skuodą. Bet aš dar norėjau pakeisti ir savo išvaizdą – iš lieso Martuko tapti Martu.
Taigi prieš trejus metus susiradau trenerį ir panirau į sportą, sveiką gyvenseną, sustiprėjau psichologiškai.
O kolegų pašaipos mane tik dar labiau įkvėpė.
