Jaunesnę grafikos dizainerę Liną Šiškutę (40) vedęs aktyvus vilnietis tikina esantis laimingas – vadovauja paramos ir labdaros fondui „Vyrų fondas“ ir beveik 15 metų gyvena su moterimi, kuri kvatodama jį vadina Dievu. „Ko daugiau norėti, tiesa?“, – gerdamas stiprią juodą arbatą šypteli Rimvidas.
Ragina vyrus imtis ypatingų darbų
Vyro veikla – neeilinė. Jis vadovauja „Vyrų fondui“ ir skatina stipriosios lyties atstovus prisidėti prie labdaros ir paramos teikimo tiems, kuriems pagalba labiausiai reikalinga.
„Paprastai prie labdaros projektų ir jų vykdymo prisideda moterys. Iš visų, kurie save šioje srityje realizuoja, yra daugiau nei 90 proc. moterų.
Labai gaila, kad vyrai nėra linkę to daryti, nes dauguma galvoja, jog tai tiesiog nevyriška. Šio fondo šūkis: „Nėra nevyriškų darbų“, todėl noriu pabrėžti, kad visi darbai yra kilnūs ir svarbūs.
Pastebėjau tendenciją, kad vyrai, kurie prisideda prie labdaros ir paramos teikimo, gana dažnai stengiasi išlikti anonimais, nenori prisistatyti.
Keista, kad jie gėdijasi gerų darbų.
Penkerius metus savanoriavau viename paramos fonde. Per visą laiką buvau vienintelis ten nuolat ir be pertraukų savanoriavęs vyras.
Būti su sergančiais vaikais ir juos globoti – didelis iššūkis. Nors iš šono tai gali atrodyti nevyriški darbai, tačiau, pasakysiu atvirai, reikia būti labai stipriam, kad galėtumei vykdyti tokią veiklą.
Prisipažinsiu, leisti laiką su vaikais ir vos po kelių savaičių ar mėnesių sužinoti, kad jie mirė – nemenkas išbandymas. Buvau per jautrus tam, negalėjau psichologiškai su tuo susitvarkyti“, – prisiminė Rimvidas.
Laimę kuria su ypatinga moterimi
Vis dėlto net ir išėjęs iš paramos fondo jis suprato, kad nori daryti neatlygintinus darbus, dovanoti gėrį. Dėl kokių priežasčių atsiranda toks noras? Kas tam turi įtakos? Iš vaikystės pasilikę skauduliai? Nepriteklius?
„Aš tiesiog labai myliu Lietuvą ir noriu, kad čia gyventų kiek įmanoma daugiau laimingų žmonių. Aš esu laimingas ir noriu, kad kiti tokie būtų.
Štai jau 15 metų gyvenu su antrąja žmona Lina. Ji žinoma grafikos dizainerė.
Niekada nepamiršiu akimirkos, kai pirmą kartą susitikome. Atvažiavau į draugo ofisą, kur ji dirbo.
Pamačiau pačią gražiausią merginą. Ji – kumpanosė, o tokios man – gražiausios. Tada ji, kiek pamenu, buvo rožiniais plaukais.
Labai greitai ėmėme draugauti ir kartu apsigyvenome. Tiesa, susituokėme mudu po aštuonerių bendro gyvenimo metų. Tai buvo simbolinė ceremonija“, – pasakojo vyras.
40-metė žmona Rimvidui – didelis džiaugsmas. Jis juokėsi sakydamas, kad ji yra geriausia, kas galėjo jam nutikti. „Mes kartu ne tik gyvename, bet ir dirbame. Kasdien mylime vienas kitą vis labiau. Net dvidešimties metų skirtumas mums nėra kliūtis.
Dažnai žmonos klausdavau, ar jai nėra skirtumo, kad esu gerokai už ją vyresnis, tačiau ji man visada sakydavo, kad su savo bendraamžiais tiesiog neturi apie ką šnekėtis.
Kartą savo draugėms ji save pristatė kaip labai religingą pareikšdama, kad gyvena su Dievu. Tai ko gi man daugiau norėti“, – juokėsi vyras.
Iš pirmos santuokos du sūnus ir du anūkus turintis Rimvidas su antrąja žmona nusprendė neturėti vaikų ir visą energiją sutelkti į darbus bei savęs realizavimą.
Toks sprendimas porai suteikė didžiulę laisvę kurti ir išnaudoti gyvenimą savo poreikiams patenkinti.
„Mes galime sau leisti savaitgaliui nuskristi į Varšuvoje esančias parodas arba tiesiog ten papietauti. Mes ieškome savęs savo darbuose ir kasdien tobulėjame.
Svarbiausia, kad abu esame laimingi“, – tris kartus į medinį stalą pabeldžia R.Stankevičius.
Padeda šeimoms ir dienos centrams
Šiuo metu vyras kartu su paramos fondu leidžia ir knygas. Viena jų skirta vaikams, kurią parašė gydytojas Marius Marcinkevičius.
Pinigai, gauti už parduotas knygas, atitenka paramos fondui ir tada paskirstomi tiems, kam reikia pagalbos.
„Mes labai norėtume padėti vaikams, išeinantiems iš vaikų globos namų. Visą laiką šiltai ir saugiai gyvenę, jie išeina į nežinią. Bandėme juos integruoti į visuomenę, stengėmės atrasti galimybę įsidarbinti, tačiau projektui nepavyko surinkti reikiamų lėšų.
Tikiu, kad ateityje galėsime padėti tokiems jaunuoliams.
Taip pat į mus pagalbos kreipėsi Naujojoje Vilnioje esančio dienos centro direktorė. Ten dienas leidžia vaikai, kurie ne tik ten mokosi, bet ir rengia spektaklius, meninius pasirodymus.
Jie paprašė pastatyti jiems sceną ir mes labai greitai tai padarėme. Net pasikvietėme Žydrūną Savicką, kuris išbandė scenos tvirtumą“, – kilnius darbus vardijo pašnekovas.
Jo ateities planuose – knygų leidyba, fondo veiklos plėtimas ir noras padėti tiems, kam reikalinga pagalba bei parama. Kartu su fondu R.Stankevičius ketina ir toliau remti prašančius pagalbos.
