Kojų nevaldančios moters kasdienybė, regis, kur kas spalvingesnė nei dalies sveikųjų.
Prieš pustrečių metų sunkią stuburo traumą patyrusi A.Krušinskaitė ne palūžo, o pradėjo gyvenimą iš naujo su trenksmais.
„Kiekvienas žmogus gali rasti, dėl ko graužtis. O kai visi aplinkui sako, kad esu stipri, imu tuo tikėti“, – nusijuokė neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Aistė.
Gamina papuošalus
Iš Kauno kilusi A.Krušinskaitė apsigyveno Palangoje. Ten nuo šių metų kovo įsirengė dirbtuves, kur gamina aksesuarus ir papuošalus iš odos.
Prekės ženklą „Wild & Wolly“ sukūrusi Aistė pati savimi stebisi – niekada nemanė turinti menininkės gyslelę. Tačiau viską pakeitė profesinė reabilitacija Palangoje, kur Aistė leido potrauminį laikotarpį.
Ten ji lankė reabilitaciją ir kartu 10 mėnesių mokėsi naujo amato. Netrukus kartu su kita darbuotoja Aistė pradės siūti odines rankines ir pavasarį ketina pristatyti jų kolekciją.
Aistė atrado ir daugiau naujų savo savybių, kurių anksčiau nė nenutuokė turinti. Išmoko susitelkti į veiklą, kurią pradėjo. Sužinojo galinti pakeisti savo asmenybės bruožus, kurie jai pačiai nepatinka.
Tačiau kai kas niekada nepasikeis – Aistė nuo mažumės buvo nenusėdinti vietoje, veikli, sportiška, draugiška ir linksma.
Dabar net ir vežimėlyje sėdinti A.Krušinskaitė dalyvauja visur, kur ją pakviečia, – renginiuose, gimtadieniuose, vestuvėse, įvairiuose projektuose, o laisvu metu sėda į automobilį ir lekia į kitus Lietuvos miestus aplankyti draugų, su kuriais dar labiau suartėjo.
Nuo nelaimingo atsitikimo 2014 metų rugpjūčio 4-ąją nebuvo nė vienos akimirkos, kad A.Krušinskaitė nejaustų nugaros, šonkaulių skausmų. Tačiau ji prie to jau įprato.
Aistė beveik niekada neverkia. Jai atrodo, kad stiprūs yra būtent tie žmonės, kurie pradeda verkti ir po to sugeba sustoti. Pastarąjį kartą ašarą Aistė braukė prieš kelis mėnesius, kai neteko savo šuns.
Trauma Aistės gyvenimą perskėlė į dvi dalis: iki traumos ir po jos. Tą lemtingą vasarą A.Krušinskaitė ką tik buvo tapusi Vytauto Didžiojo universiteto taikomosios anglų kalbotyros magistre, o prieš tai jau buvo įgijusi anglų filologijos bakalauro diplomą.
Dirbo tiesioginio pardavimo srityje. Be to, buvo perspektyvi krepšininkė.
Krepšinį žaidė nuo vaikystės
Paskutinius trejus metus iki traumos ji žaidė Jonavos „Triobet“ komandoje, Nacionalinėje moterų krepšinio lygoje, atstovavo universiteto komandai.
Su metais vyresniu broliu Gyčiu Aistė kieme krepšinį žaidė nuo vaikystės.
Tėtis nuo mažų dienų juos pripratino prie kamuolio – eidavo su draugais žaisti krepšinio ir vesdavosi vaikus.
„Per pertraukėles gaudavome ir mes pamėtyti.
O kai pavasarį sušildavo orai, pamenu, dar su pirštinėmis lėkdavome į stadioną. Man patiko krepšinis, tad nuo 7-os klasės pradėjau treniruotis.
Nesu aukšta – 168 centimetrų ūgio, tad komandoje būdavau vikrioji. Tik kartais pristabdydavo traumos. Buvo trūkę kelio raiščiai“, – apie krepšininkės karjerą pasakojo Aistė.
Praėjusiais metais ji vėl Kaune ėmė žaisti krepšinį – tik dabar jau neįgaliojo vežimėlyje. Iš pradžių ji užsidegusi kasdien ėjo į treniruotes, bet neturėjo žaisti tinkamo vežimėlio.
Gavo seną ir su juo per kelias savaites taip susigadino nugarą, kad turėjo visai nutraukti treniruotes.
Tačiau tada pradėjo savo versliuką, grįžo į ankstesnį darbą ir krepšiniui neliko laiko.
„Nuo kovo mėnesio nesitreniravau, tačiau labai noriu grįžti. Baigiu pati susikonstruoti patogesnį vežimą. Man atidavė rėmą, susiradau ratus, nusipirkau pagalvėlę.
Komanda į varžybas renkasi Kaune, bet ir Šventojoje yra speciali salė, tad galėsiu viena treniruotis“, – planavo A.Krušinskaitė.
Kiek save atsimena, Aistė ne tik buvo sportiška, bet ir niekuomet nejautė baimės. Jai patikdavo laipioti medžiais, namų stogais ir ten, kur niekas kitas užlipti negalėdavo. Kartą kaime pas draugę nuėjo į lauko tualetą, kuris buvo prijungtas prie namo, o grįžo jo stogu.
Girdėjo lūžtančio stuburo garsą
Likus pusantros savaitės iki savo 26-ojo gimtadienio Aistė su draugais poilsiavo sodyboje Birštone. Aštrius pojūčius mėgstančią krepšininkę patraukė platus medinis turėklas.
Iš pradžių jį išbandė atsistodama ant rankų, o po to sumanė užkišusi už jo kojas ore padaryti atsilenkimų. Tai buvo dariusi sporto salėje.
Tačiau tąkart sodyboje atliekami šie pratimai apvertė Aistės gyvenimą. Ji per daug atsilenkė ir nukrito iš 2–3 metrų aukščio ant kito medinio turėklo.
„Iškart atjungė viską – nebejaučiau kojų. Sąmonės nepraradau, tad supratau, kas įvyko. Girdėjau lūžtančio stuburo garsą – jis buvo labai stiprus“, – nelaimės akimirką prisimena Aistė.
Kol atvažiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis, draugai jos nejudino, tik šnekino. Visi suprato, kad tai rimta. Atvykę medikai uždėjo kaklo įtvarą, užkėlė ant neštuvų.
Greitosios pagalbos automobilyje aplinką matė su pertraukomis. Matyt, prarasdavo sąmonę. Vėliau pabudo ligoninėje ir pamatė tėvus. Pamena, kaip medikai kirpo jai rūbus.
„Man buvo nustatyti įvairūs stuburo lūžiai nuo 3-iojo iki 7-ojo slankstelio. Labiausiai pažeistas buvo 5-asis slankstelis. Sakė, kad yra nuolaužų, dėl to užspaustas nervas.
Prieš operaciją išgirdau, kad tą nuolaužą pašalins, ir maniau, jog atsibudus viskas bus gerai“, – medikų paaiškinimus atsiminė Aistė.
Tačiau atmerkusi akis po operacijos reanimacijos palatoje Aistė kojų vis dar nejautė. Pamanė, kad gal jos dar neoperavo, – juk viskas turėtų būti gerai. Vis dėlto operacija jau buvo atlikta.
„Pamenu, supratau iš tėvų veidų, jog nieko gero. Apie tokias traumas nėra viskas žinoma, sunku nustatyti pažeidimo lygį.
Pavyzdžiui, mano ligos išraše parašyta, kad visiškai nutrauktos stuburo smegenys, bet pagal tai, kaip kūnas atsigauna, taip nėra“, – aiškino Aistė.
Daug informacijos apie savo traumą ji rado internete.
Pirmą mėnesį po traumos Aistė pragulėjo lovoje. Kai atsisėdo į vežimėlį, ėmė vis daugiau sportuoti ir greitai tvirtėjo. Pati išmoko persėsti, apsirengti ir vos po daugiau nei pusmečio ėmė vairuoti automobilį.
Džiaugėsi, kad taip greitai tapo savarankiška, pradėjo pati važinėti į reabilitaciją Palangoje. Taip pat pamažu Aistė stengėsi susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu. Tiesa, iš pradžių dar nepaleido vilties, jog kada nors vaikščios.
„Maniau, kad po 100 dienų reabilitacijos grįšiu namo pėsčiomis. Iki šiol man niekas į akis nepasakė, kad nevaikščiosiu.
Bet reabilitacijoje ėmusi kalbėtis su kitais nelaimėliais supratau, kad retai kada po panašių traumų kas nors atsistoja“, – kitų patirtimi domėjosi Aistė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
