Galiausiai ketvirtadienį paaiškėjo, kad be darbo liko ne tik lietuvių kalbos mokytojas Marius Janulevičius (36 m.), bet ir pati gimnazijos direktorė Vaidutė Šumkauskienė (46 m.).
Ji pati ketvirtadienį parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo, o jį patenkino Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Ketvirtadienio popietę gimnazijos direktorė, keturių vaikų mama V.Šumkauskienė iš savo varpinės papasakojo apie mokyklą supurčiusi skandalą.
– Lietuvių kalbos mokytojas Marius Janulevičius nevyniodamas žodžių į vatą papasakojo apie psichologinį smurtą, kurį kartu su kitais mokytojais patyrė dirbdamas mokykloje, kuriai iki šiandien vadovavote. Ar tikrai mokytojai mokykloje jautėsi blogai?
– Kolektyve santykiai buvo geri. Diskutuodami mokytojų tarybų posėdžiuose įvertindavome, kad mokyklos stiprybė – mūsų santykiai. Tiek tėvų, tiek mokinių, tiek kolektyvo nuomonė visada buvo teigiama.
Nenorėčiau, kad mokykla skambėtų blogame kontekste. Vaikai, sukėlę maištą, pasielgė paaugliškai. Jie ėjo ginti mokytojo, gerbiu jų nuomonę. Aš tikiu, kad po kurio laiko jie supras klydę.
Aš pati, būdama direktorė, vadovavausi teisės ir mokyklos aktais, bendrais sutarimais. Kaip žmogus bandžiau rasti sprendimus. Stengiausi elgtis geranoriškai ir supratingai.
Apmaudžiausia, kad minimas mokytojas nereaguodavo į pastabas, brėždavo platesnes ribas moksleiviams, nei buvo galima. Visi mokytojai laikydavosi tam tikrų taisyklių, o jis – ne.
Prieš darant vienokius ar kitokius dalykus, būtina gauti vadovo sutikimą, tačiau jis neatsiklausdavo mano nuomonės.
– Jis leisdavo sau daugiau nei kiti?
– Visada. Tai buvo todėl, kad jo žmona – mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Manau, tai buvo dėl šios priežasties. Aš paskyriau šią mokytoją pavaduotoja ir paprašiau nusišalinti nuo vyro darbų, tačiau ji nesilaikė susitarimo, ėjo stebėti jo vedamų pamokų. Bendruomenė ir kolektyvas matė, kad tai vyksta.
Ši informacija yra perduota savivaldybei. Aš nebegaliu toliau drastiškomis priemonėmis kovoti su administracija bei mokyklos pavaduotoja.
Geriau pasitrauksiu oriai ir liksiu prie savo sprendimo.
Aš tik paprašiau mokytojo pasiaiškinti, kodėl jis manęs neinformavo, jog nevedė moksleiviams pamokos, tačiau jis suskubo apie tai pasakoti kitiems mokytojams. Supratau, link ko einama. Toliau nenorėjau ginčytis dėl susidariusios situacijos. Tai žmogus, turintis savo matymą ir įsitikinimus, kurie dažniausiai neatitinka vidaus taisyklių.
– Mokiniai būdavo patenkinti jo pamokomis?
– Pamokos – mokytojo ir mokinių kūrybinis santykis. Pastebėjau, kad jis nesilaiko taisyklių. Būdavo, kad moksleiviai išeidavo iš jo pamokų su striukėmis, nors jų griežtai negalima neštis į klasę.
Jis rūkydavo prie mokyklos tvoros, nors tai daryti uždrausta.
– Ar tiesa, kad jūsų vadovaujamoje mokykloje dirbo keli jūsų šeimos nariai – tėvas, vyras ir dukra?
– Šeimos narius įdarbino direktorė, kuri laikinai ėjo mano pareigas. Aš nuo to nusišalinau, kad neįvyktų viešųjų ir privačių interesų konfliktas.
– Vis dėlto ne be jūsų žinios jūsų artimieji ėmė dirbti mokykloje, kuriai vadovaujate?
– Buvo tokia situacija, kad reikėjo vaduoti. Žmogus, laikinai ėjęs direktoriaus pareigas, ieškojo darbuotojų.
Sunku rasti kompetentingą žmogų, kuris mokyklai darytų tik teigiamus dalykus. Manau, kad toks žmogus kuria gerovę mokykloje.
– Ar po šio skandalo mokykloje liks dirbti jūsų artimieji?
– Šie dalykai nesusiję. Tai darbo santykiai, nėra sąlyčio taškų. Jei manęs nebelieka darbe, tai dar nereiškia, kad neturėtų likti jų. Jie yra sąžiningai dirbantys asmenys.
– Kaip jus pačią paveikė šis skandalas?
– Išgyvenu dėl mokyklos, kurią prilyginu kūdikiui. Visada stengiausi, kad viskas vyktų gražiai. Būtent dėl to nusprendžiau trauktis.
Esu keturių vaikų mama. Manęs negąsdina išėjimas į niekur, nes viešasis interesas yra gerokai svarbiau.
Jei būčiau pakeitusi sprendimą dėl mokytojo, būčiau parodžiusi blogą pavyzdį. Juk tada mokiniai manytų, kad dėl gautos pastabos ar blogo pažymio irgi galima palenkti vadovus į vieną ar kitą pusę.
– Kaip manote, ar patys mokiniai nusprendė streikuoti?
– Situacija buvo negraži, šiandien ji stabilizavosi. Mokykla dirbo ir dirbs. Aš, išeidama iš mokyklos, išsinešu pačius gražiausius prisiminimus. Kiek galėjau, prisidėjau kurdama ir puoselėdama mokyklą, burdama kolektyvą. Suformuotas kolektyvas yra šaunus, o mokiniai – nuostabūs, vis dar gebantys mane nustebinti ir džiuginti.
– Likote be darbo. Kokie jūsų artimiausi planai?
– Turiu keturis vaikus, mažiausiam sūnui – septyneri. Didžiausią dėmesį skirsiu jiems. Žinoma, poilsio irgi reikia. Per visas atostogas, kiek turėjau, būdavau mokykloje. Niekada nepraleisdavau susirinkimų, stengiausi kurti gerovę.
