Spėjimus, kad krūtinėje plaka moters širdis, patvirtino ir vyrą konsultuojanti kardiologė.
„Persodinta širdis krūtinėje daužėsi kaip karvelis narve. Iš to gydytoja irgi sprendžia, kad persodinta moters širdis, nes ji yra mažesnė“, – sakė K.Keturakis.
Vyras graudinosi kalbėdamas apie savo donorą: „Norėčiau išreikšti dėkingumą tam žmogui. Nueičiau prie kapo, gėlytę padėčiau. Gal maži vaikai yra – saldainiuką nuneščiau, padėčiau jiems.“
Tačiau trijų anūkų senelis niekada tiksliai nesužinos, kas iš tiesų buvo jo donoras.
„Nesako, nes paskui donoro giminės gali pradėti reketuoti“, – aiškino antrą gyvenimą dovanų gavęs vyras.
Nacionalinis transplantacijos biuras ir organus persodinantys medikai visuomet išlaiko paslaptyje donoro tapatybę, neatskleidžia net jo lyties.
Taip daroma saugant organą priėmusį žmogų.
Kaunietis K.Keturakis dabar jau ir pats nori tapti donoru: „Turiu donoro kortelę.
Jeigu kas, sakiau, tegu ima, kas tinkama. Nes persodinti organą yra labai gerai. Tas žmogus vis tiek miršta, o kitą dar gali išgelbėti.“
Kokia liga užklupo Kęstutį, kad jam teko persodinti širdį?
Vyro kraujospūdis visada buvo aukštas. Jis greičiausiai ir nuvargino širdį.
Prieš trylika metų K.Keturakiui ėmė spausti krūtinę, pykinti, dingo apetitas.
Taip jis pirmą kartą atsidūrė Kauno klinikose.
Jau išvykęs į sanatoriją vyras vėl pasijuto blogai. Greitosios medicinos pagalbos automobiliu, lydimu policijos ekipažo, jis vėl skubiai buvo grąžintas Kauno medikams.
Vyrui tuomet implantavo širdies stimuliatorių. Po operacijos K.Keturakis aštuonias dienas praleido komoje.
Kelerius metus širdies stimuliatorius padėjo. Paskui jį teko pakeisti nauju. Vyras iki šiol saugo du širdies stimuliatorius, kurie kone dešimt metų palaikė širdies plakimą.
Bet ir padedant aparatams širdis spyriojosi. Sveikata ėmė blogėti – kojos tino, pėdos tilpo tik į gerokai didesnius batus. Kęstutis dusdavo užlipęs vos į pirmą aukštą.
Jis dirbo savivaldybės vairuotoju. Ten visi manydavo, kad jis į darbą ateidavo išgėręs.
„Pakeliui į darbą medį apsikabinęs vemdavau.
Žmonės manydavo, kad girtas“, – prisiminė K.Keturakis.
Paskutinius metus iki širdies persodinimo vyras beveik nuolat gulėjo ligoninėje. Iš nosies ir burnos be priežasties jam imdavo bėgti kraujas.
Nežinia, kuo būtų pasibaigę, jei nebūtų atsiradusi tinkama donoro širdis.
„Kęstutis jau buvo įvarytas į kampą“, – tuometę vyro būklę prisiminė ir žmona Eugenija Keturakienė (65 m.).
Ligonis organo persodinimo nebijojo. Jis negalvojo apie blogiausia – kad galėjo numirti.
Vyras namuose ramiai sėdėjo ant sofos, kai jam paskambino iš Kauno klinikų ir pasakė: yra tinkama širdis, atvažiuokite dėl persodinimo.
„Staigiai apsirengiau, pabučiavau žmoną ir išsikvietęs taksi išvažiavau. Ji norėjo važiuoti kartu, o aš sakiau, kad nereikia, – nuvažiuosiu vienas“, – prisiminė vyras.
Žmona nebuvo tokia rami. Ji pasninkavo, su draugėmis visą naktį verkė ir meldėsi, kad tik širdies persodinimo operacija pavyktų.
Klinikose K.Keturakį nuprausė, perrengė ir paguldė į palatą šalia operacinės. Kitą rytą jam buvo persodinta širdis.
Vyras atsipeikėjo po poros dienų, trečią jau žengė pirmuosius penkiolika žingsnių. Pusę metų praleido ligoninėje ir sanatorijoje, o tada – namo.
K.Keturakis po širdies persodinimo operacijos gydytojų prašė atiduoti jam išimtą širdį.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
