Dėl neįprastos kolekcijos darbo kabinetas nė iš tolo neprimena biurokratinės įstaigos, nes čia iškart įsivyrauja gera atmosfera ir net atsiranda pokalbio tema. Juk nelaimėliai pasiteirauja įstaigos vadovės, ar jai labai patinka šie gyvūnai ir kaip jų tokią gausybę sukaupusi. Tačiau tai, kas matyti kabinete, – tik pusė kolekcijos. Kitą dalį M.Bliumenzonienė laiko namuose.
Ši vilnietė per dešimt metų sukaupė daugiau nei penkis šimtus varlių. Jos – įvairių pavidalų. Kolekcijoje – net auskarai, apyrankės, pagalvės, šlepetės, šilkiniai šalikėliai su varlės atvaizdu. Tačiau daugiausia eksponatų – ant stalo pastatomos varlių figūrėlės iš molio, stiklo, medžio.
„Suvargęs benamis, užsukęs į Kalinių globos draugiją, atnešė žvakę – vaškinę varlytę. Tai buvo dėkingumo ženklas Kalėdų išvakarėse. Tačiau nutariau jos nedeginti, nes pamaniau, kad tokia mažytė sudegs akimirksniu. Taip ji ir liko stovėti ant stalo, bet po kiek laiko pradėjo šalia savęs traukti drauges, mat kolegos ar svečiai ėmė dovanoti varlių figūrėles. Netrukus man ir lentyną varlėms reikėjo pasidaryti“, – kolekcijos atsiradimo istoriją pasakojo M.Bliumenzonienė.
Varles Milda mėgsta nuo mažens. Ji ilgesingai prisiminė vaikystę, kai viešėdavo kaime pas tetą. Jai reikėdavo žąsis nuginti į kūdrą, o kol jos paplaukiodavo, Milda stebėdavo varles.
Tyrinėdama varlių elgseną M.Bliumenzonienė įsitikino, kad jos pasižymi švara, didele kantrybe, nemėgsta blaškytis ir be jokio reikalo nedaro staigių judesių.
Stebėti varlių į parkus ir miškus kolekcininkė susiruošia kiekvieną pavasarį ir vasarą, nes tai tapo jos poilsiu ir atgaiva sielai.
„Tik nemanykite, kad Vilniuje nebeliko varlių. Jomis šiltuoju sezonu dažnai grožiuosi Markučiuose“, – apie priemiestyje esantį varlių rojų užsiminė pašnekovė.
Šaltuoju sezonu M.Bliumenzonienei belieka grožėtis kolekcijos eksponatais, kurie ne mažiau ją džiugina. „Aišku, nebesipuošiu papuošalais su varlytėmis, nes mano amžiaus moteriai jau atrodytų nerimta“, – šyptelėjo pašnekovė. Tačiau jai malonu namuose įsispirti į šlepetes su varlytėmis ar gurkšnoti arbatą su šio šaltakraujo gyvūno atvaizdu.
Į vilnietės rankas nemažai varlyčių pateko iš užsienio, mat bičiuliams nesunku rasti tokių lauktuvių.
„Draugai žino, kuo mane nudžiuginti“, – kvatodama tikino M.Bliumenzonienė, gavusi varlių iš Tailando, Egipto, Prancūzijos, Italijos.
Todėl moteris tik vieną eksponatą yra pirkusi pati, o visus kitus tarsi sunešė aitvarai. Šeimininkės varlė – keraminė, žalia, taškuota nugara, primenančia musmirės kepurėlę. Ją M.Bliumenzonienė įsigijo iš Anykščiuose gyvenančios menininkės. Tai – vienetinis darbas, nes varlė buvo pagaminta pagal kolekcininkės užsakymą.
„Lankiausi vienoje Kalėdų mugėje ir išvydau šios menininkės darbus. Nors tarp jų nebuvo varlės ir nesutikau kūrėjos, nutariau jai parašyti laišką ir paprašyti, kad pagamintų man eksponatą. Ji nesakė, kokia ta varlė bus, bet kai gavau, man labai patiko“, – apie menką savigraužą, kad daugelį varlių į kolekciją sunešė kiti žmonės, o ne ji pati surinko, užsiminė M.Bliumenzonienė.
Viena didžiausių varlių, apimtimi išsiskiriančių iš gausos, vadinama namų sergėtoja. Ji – juoda, keraminė. „Reikia gerai į ją įsižiūrėti, kad pamatytum, jog ji ne tokia jau ir baisi“, – apie išskirtinę varlę, įsikūrusią ant namų laiptų, pasakojo M.Bliumenzonienė.
Nors eksponatai jau sunkiai telpa namuose, darbe ir sodyboje, kolekcininkė neketina sustoti. „Kai turėsiu laiko, daugiau dėmesio skirsiu pomėgiui. Norėčiau susisiekti ir su kitais varlių kolekcininkais“, – svajoja M.Bliumenzonienė.
