Jie šaltyje laukė, kol po keturių valandų ir vėl atsivers vartai.
Charlotte netrukus išgirdo vyrišką balsą.
„Galite pasiskolinti mano paltą ir antklodę, jei norite, – sakė jis. – Laukti reiks ilgai, o šiąnakt šalta.“
Charlotte priėmė pasiūlymą ir palindo po antklode su tuo vyru, kurio vardas buvo Joey.
Tayloras į ją keistai pažiūrėjo, bet mergina žinojo, kad negali to vyro palikti vieno.
„Niekas nenusipelnė šalti lauke, kai toks oras, – teigė Charlotte. – Nesakau, kad reiktų pasitikėti kiekvienu skersgatviuose sutiktu žmogumi – tačiau ar įmanoma žinoti, kuo gali pasitikėti?
Pasakiau Joey, kad mes be jo neišvažiuosime. Jis iš pradžių atsisakė kartu su manimi ir mano vaikinu važiuoti į mūsų namus, pavalgyti ir nusiprausti.
Jis manė, kad juokauju. Bet tikrai nejuokavau.
Joey pagaliau sutiko, kai Tayloras pasakė, jog jei jis neis su mumis, jis manęs neparveš namo.“
Pora nuvažiavo į Charlotte tevų namus. Jie ilgai kalbėjosi, apsikeitė gyvenimo istorijomis ir tapo geriausiais draugais.
„Visi draugai ir šeimos nariai manė, kad mes visai išprotėjome, ir tikėjosi blogiausio, – pasakojo Charlotte. – Kai juos supažindinome su Joey, jie visi iš karto jį įsimylėjo – jis yra iš tikrųjų nuoširdus vyras.
Jį nusivedėme indiško maisto, į kirpyklą, nupirkome jam telefoną, draugai davė jam drabužių, jie kartu žaidė futbolą ir „PlayStation“ žaidimus, jis padėjo mamai šerti arklius.“
Joey padedamas Charlotte susirado darbą. Vyras įsidarbino praėjus 5 dienoms nuo jų susipažinimo.
Mergina planuoja jam gauti tokių oficialių dokumentų, kaip pasas.
„Žmogus nėra menkesnis už kitus tik todėl, kad yra benamis, – sakė ji. – Ne visi benamiai yra alkoholikai ar narkomanai, todėl nereiktų jų visų iš karto laikyti blogais žmonėmis. Jie – tokie, kaip mes.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė