„Aš buvau prievartaujama daug, daug, daug kartų. Neturiu jokių randų, kad galėčiau parodyti, kiek kartų buvau išprievartauta. Dažniausiai tai vykdavo visą naktį ir savaitgaliais.
Paskaičiavau, kad per savaitę buvau prievartauta maždaug 6 valandas, o tai reiškia 1700 valandų, kol man suėjo 12 metų“, – prisimindama iškrypėlišką prievartą portalui „Daily Mail“ sakė moteris.
Anneke pasakojo, kad į pedofilų tinklą ją, šešiametę, atidavė moteris, kuri dirbo jos motinai – tai buvo namų tvarkytoja. Ji su vyru savaitgalį prižiūrėjo mergaitę, o iškrypėliams į rankas ją perdavė tvarkytojos sutuoktinis.
„Vėliau į visa tai įsitraukė ir mano motina, ji pradėjo pati mane versti ten būti. Mano motina niekada nebuvo tikra motina – ji buvo ligonė ir psichopatė“, – sakė moteris.
Pedofilų orgijai pilyje pirmą kartą mergytė buvo atiduota maždaug šešerių. Tuomet ji buvo išnaudojama sadistiškame ir mazochistiniame šou: prirakinta metaline šuns grandine ir verčiama valgyti žmonių išmatas.
„Po visko buvau palikta gulėti kaip sudužęs daiktas, o aš jaučiausi labai pažeminta“, – pasakojo Anneke.
Siaubingai bijojo būti nužudyta
Drąsiai prabilusi apie savo vaikystės košmarą moteris pasakojo, kad suaugę vyrai šiame tinkle buvo dėl įvairių priežasčių. Tokiuose „renginiuose“ alkoholis ir narkotikai liejosi laisvai, o vaikai buvo viena iš prekių – aukščiausio lygio ir labai vertinama prekė, naudojama seksui.
„Nė vienas vaikas nenusipelno to, ką teko patirti man ir milijonams kitų vaikų“, – kalbėjo A.Lucas.
Vaikai buvo tiek įbauginti, kad tylėjo. O tie, kurie pasirodydavo nepatikimi, kurie galėjo eiti į policiją, buvo tiesiog žudomi. Anneke prisipažino, kad ji „turėjo“ leistis prievartaujama, nes visąlaik siaubingai bijojo būti nužudyta.
„Ten vaikai buvo žudomi. Berniukai dažniau buvo kankinami, o mergaites žudydavo. Aš buvau įbauginta iki pamišimo, man nuolat grasino ir neleido apie tai nė prasitarti. Žudymai ne visada buvo nematomi. Prisimenu, kartą mačiau berniuką...
Vaikai buvo nuteikinėjami vienas prieš kitą. Taip, buvo ir draugysčių, bet aš stengiausi daryti viską kuo paprasčiau – norėjau išgyventi.
Nenorėjau tapti vieno kurio skriaudėjo „favorite“, nes žinojau, kas nutiko iš būrio išskirtoms mergaitėms... Tai joms sukeldavo labai daug problemų. Stengiausi neišsiskirti“, – pasakojo buvusi pedofilų klano vergė.
Išnaudojama jautėsi graži ir reikalinga
Savaitės dienomis Anneke eidavo į mokyklą. Čia ji, kaip dabar pati sako, save apibūdino kaip menkystę, neegzistuojantį daiktą. Ji buvo kukli, turėjo vos kelis draugus mokykloje, tačiau uždarius jos duris mergaitė nerūpėjo niekam.
„Tinkle sulaukdavau kur kas daugiau dėmesio. Jaučiausi gerai, kad esu pastebėta kaip viena gražiausių mergaičių, juk mane rinkosi galingi vyrai, kurių skonis buvo labai aukštų standartų. Tai buvo vienintelis geras dalykas mano gyvenime.
Kabinausi į tai, nes mano gėdos ir savivertės plaustas kitaip būtų nuskendęs savęs nekentimo jūroje. Kai grįždavau į namus tam, kad galėčiau eiti į mokyklą, mano tėvai elgdavosi taip, lyg visiškai nieko nebūtų nutikę. Todėl man atrodė, kad tai, kas su manimi vyksta, yra normalu. Nuolat sau tai kartodavau.
Man buvo labai gėda dėl to, kas man nutikdavo savaitgaliais, todėl nieko nenorėjau žinoti. Mokykloje buvo dar viena mergaitė, kuri buvo išnaudojama kartu su manimi šiame tinkle. Deja, niekada nesutikau mokytojos, kuriai būčiau galėjusi apie tai papasakoti.
Kita vertus, 1974-aisiais mano pažymiai buvo labai blogi ir mokytoja tiesiog šaukė ant manęs. Pamenu, kad ji rėkė, o aš tiesiog stovėjau ir verkiau. Todėl ir nedrįsau niekam prasitarti.
Man buvo taip prigrasinta, kad man neatrodė, jog iš šios situacijos aš turiu išėjimo kelią. Jo mano galvoje tiesiog nebuvo“, – sakė Anneke.
Žudė, nes tapo „nebetinkama vartojmui“
Būdama 11 metų Anneke, pedofilų tinkle praleidusi penkerius su puse metų, tapo „nebetinkama vartojmui“. Ji turėjo būti nužudyta.
„Aš buvau pririšta prie mėsininko stalo. Jis buvo juodas su daug anksčiau čia buvusių vaikų kraujo... Vienas vyras penkis vaikus vertė mane žaloti. Tai buvo jų indoktrinacijos dalis.
Mane kankino keletą valandų. Į mano dilbį buvo gesinama cigaretė. Mano kūnas pilnas randų ir kiekvienas jų man ryškiai primena tą siaubingą momentą. Maniau, kad būsiu nužudyta taip pat, kaip kiti vaikai, kurių niekas nebemylėjo tiek, kad jie gyventų. Visi mane pamirš“, – pasakojo A.Lucas.
Moteris pasakojo, kad tuo metu, kai buvo kankinama, ji matė, kad kiti vaikai nenorėjo to daryti. Beveik visą kankinimo laiką ji nejuto skausmo. Toks buvo jos kūno atsakas į visas iki tol patirtas traumas.
„Tačiau vėliau aš staiga pajutau skausmą ir labai išsigandau. Nenorėjau, kad jie (suaugusieji), matytų mano kančią“, – sakė ji.
Anneke išgelbėjo atsitiktinumas: tuo metu, kai ji buvo kankinama, vienas iš jos išnaudotojų sudarė sandėrį su politiku, atsakingu už pedofilų tinklą. Sandėris buvo toks: kankintojas paleis mergaitę, jei galės dirbti politikui.
Vyras, kankinęs mergaitę, vėliau buvo vienas iš kaltinamųjų ir garsiojoje belgo žudiko ir vaikų išnaudotojo Marco Dutrouxo byloje. 1996-aisiais buvo tikimasi, kad tai nupūs nuo žemės paviršiaus Belgijos pedofilų tinklą, tačiau po aštuonerių metų tik M.Dutrouxas buvo nuteistas iki gyvos galvos.
Vis dėlto dėl šio susitarimo A.Lucas niekada daugiau nebeturėjo grįžti į tinklą.
Jautėsi esanti kaltininkė, o ne auka
„Po to vėl gyvenau su mama. Jaučiausi lyg sustingusi, man buvo labai sudėtinga gyventi su motina, kuri buvo labai nelaiminga dėl to, kad grįžau į namus visam laikui. Stengiausi jai įtikti visaip, kaip tik sugebėjau.
Iš namų išėjau 16-os. Gyvenau su suaugusiu žmogumi, kuriam buvo 30 metų... Kai įsikėliau į jo namus, jis labai aiškiai pasakė, kad jam iš manęs reikia tik sekso. Taigi vėl buvau sekso vergė“, – pasakojo moteris.
A.Lucas galiausiai išsikėlė ir apsigyveno viena, o 1980-aisiais paliko Belgiją: gyveno Londone, Paryžiuje, Los Andžele, o galiausiai įsikūrė Niujorke.
15-metę dukterį auginanti A.Lucas norėtų, kad ši istorija būtų ne jos. Ar kad ji būtų kitokia. Bet kalbėti apie tai jai yra labai svarbu.
„Turėjo praeiti dešimtmečiai, kad ir vėl galėčiau grįžti į tą vietą ir į savo vaikystę. Man atrodo, kad faktas, jog turi žaloti kitus (vaikus), man buvo skaudžiausias, sukėlęs man daugiausiai žalos, labiausiai man pakenkęs. Jaučiausi esanti kaltininkė, o ne auka“, – sakė Anneke.
Gyvenimo misija – padėti kitiems
Prieš kelerius 15-metė A.Lucas duktė motinos paklausė, kodėl ji nepažįsta savo močiutės. Anneke atsakė: „Nes ji nebuvo patikimas žmogus“. Tik pernai moteris dukteriai bendrais bruožais papasakojo, kas nutiko jos vaikystėje. Po kelių dienų dukra stipriai apkabino motiną. To A.Lucas pakako, kad ji suprastų: dukra ją palaiko.
A.Lucas 2014-aisiais įkūrė jogos mokyklą. Šią veiklą ji praktikuoja kalėjimuose, nes nori padėti žmonėms, kurie buvo įkalinti ir juodinami būdami vaikai. Dabar ji moko net 30-ies jogos programų, kurios žmonėms padeda pasveikti, kiekvieną savaitę įvairiuose kalėjimuose.
„Praėjo 30 metų – visą tą laiką aš sveikau. Kalėjimų joga yra organizacija, kuri yra mano pasveikimo rezultatas. Dalintis sveikimo būdais su tais įkalinimo traumuotais žmonėmis yra mano misija. Savo, kaip suaugusiosios, gyvenimą atidaviau sveikimui nuo to, ką patyriau vaikystėje“, – kalbėjo A.Lucas.
Belgijos federalinės policijos atstovas pareiškė, kad A.Lucas tvirtinimų komentuoti negali.
