Namuose ji išgerdavo kartais, paskui gal kartą per mėnesį ar panašiai. Gerdavo ji viena, slapčia, be progos ir išvysdavome ją namuose staiga tiesiog apsvaigusią. Dažniausiai tai vykdavo savaitgalį ir būtent tada, kai būdavo kas nors svarbaus suplanuota – šventė ar ūkio darbai, pavyzdžiui, Kūčių vakarienės ruošimas, daržo sodinimas ar bulviakasis. Ji mėgindavo visomis išgalėmis ir jėgomis deklaruoti, kad yra negirta ir kad visi išsigalvoja: trys vaikai, vyras ir kartu gyvenusi močiutė. Ji mėgindavo dalyvauti, paskui dar labiau apduidavo. Po kiek laiko rasdavome ją apsivėmusią miegančią. Bjauriausia, kad tekdavo viską valyti mums, vaikams, kaip ir tuos darbus pabaigti, šventes išgyventi... Skaudžiausia būdavo, kad kai atsipeikėdavo, nė karto neatsiprašė.
Priklausoma – visa šeima
Kiti suaugusieji irgi nėra mūsų nuraminę: girdėdavome tik mamos smerkimą ir stebėjimąsi, į ką ji čia atsigimusi, kad taip gerti jai reikia. Suaugusieji, kurie buvo namuose, negerdavo, bet jie, kaip supratau, tik, palyginus, visai neseniai, buvo ko priklausomi nuo geriančiosios… alkoholizmu sirgome visa šeima.
Ir net po aprašytų vaizdų, aš vis tiek tikėjau, kad mano mama nėra alkoholikė. Beje, ji juos labai smerkė ir būdama blaivios būsenos jais labai dygėjosi. O visi šeimos nariai niekada nėra niekam įvardinę, kad mama turi problemų su alkoholiu. Visi aplinkiniai – artimieji ir tolimesni – galvojo, kad mūsų šeima puiki, darbšti, vaikai stropūs, mokykloje nekelia jokių problemų ir gauna tik pagyrimo raštus, švariai aprengti, pavalgę ir pan.
Mums vaikams buvo labai nesaugu ir neramu dėl mamos. Metams bėgant tas nerimas tik augo. Jau studentaudama už 100 km nuo namų jausdavau, kada mama geria. Paskambinus telefonu kiekvienąkart įsitikindavau savo nuojauta. Daug kartų tiesiog važiuodavau jos gelbėti. Kadangi buvau vyriausia, jaučiausi labai kalta, kad negaliu pasirūpinti savo mažesnėmis sesėmis, kad jos turi kęsti mamos išgėrinėjimų priepuolius, kurie man išvažiavus tik dažnėjo. Kartais taip sudažnėdavo, kad atrodydavo, jog nebeišsiblaivys, kad jau ją prarandam. Tėvas iš nežinojimo, ką daryti, ragindavo mums „kažką“ daryti, pats neturėjo jokio supratimo, ką gali padaryti.
Atskleidė paslaptį psichologui
Tik sukūrusi savo šeimą ir susilaukusi pirmojo vaiko, t.y. būdama 33 metų, pirmą kartą nuėjau pas psichologą ir atskleidžiau savo didžiąją paslaptį, kad mano mama alkoholikė. Byrėjau į šukes, nebežinojau, kas esu. Skaudėjo siaubingai, rodos, žemė slydo iš po kojų.
Paskui, kai atradau SAV (Suaugusių alkoholikų vaikų) grupę, pamažu rimau... Suvokiau, kad mano patirtis nėra tokia jau unikali, ji labai panaši į kitų. Kodėl? Todėl, kad mes, kurie augome alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, kurios be šios „laimės“ yra ir itin destruktyvios bei nedarnios, mes išsiugdėme panašius charakterio bruožus arba, kitaip vadinamas, išgyvenimo strategijas, kuriomis vadovaujasi mūsų protas ir kuriomis grindžiamas mūsų mąstymas visose mūsų gyvenimo srityse. Aš su siaubu atsitokėjau, kai gimus vaikui, pamačiau savo vyrą, kuris yra visiškai tipiškas SAV ypatybių rinkinys. Ar jis toks nebuvo iki tol? Ne, buvo, tik aš nenorėjau ir negalėjau to matyti. Aš negalėjau matyti, nes nesugebėjau identifikuoti savo tikrosios situacijos, savo charakterio ypatumų.
Kas padėjo nepalūžti? Iki kol nepradėjau lankyti SAV grupės, arba iki kol neįvardinau aiškiai ir paprastai, kad mano mama serga alkoholizmu, niekas nepadėjo iš esmės. Kodėl? Nes aš nemaniau, kad man reikia pagalbos. Būdavo sunku ištverti mamos neblaivumo dienas, paskui vėl leisdavausi jos prikalbinama, apraminama, kad „viskas bus gerai“… ir vėl neva tikėdama primiršdavau tuos išgyvenimus, tą baimę dėl jos ir dėl savęs ir tą gėdą, nors ji tik smelkdavosi giliau ir giliau, kol vieną dieną iššovė kaip tai, kas vadinama gyvenimo krize.
Dėkinga mamai
Dabar ta krizė, manau, yra mano gyvenimo gairė, padėjusi man atrasti save, pažinti save ir suvokti, tikrąją padėtį. Ar aš pasveikau? Ar esu sėkminga? Galiu atsakyti, kad esu kelyje, kuriame matau viltį, galiu atpažinti jausmus, kurie man kyla ir su jais gyventi, mėgindama suvokti, kokią pamoką galiu išmokti tam tikroje situacijoje, ir gyventi toliau. Manau, didžiausias pasiekimas, kad jaučiu dėkingumą. Esu dėkinga mamai, kad ji yra mano mama, kad be jos nebūčiau supratusi tiek apie save, kiek dabar suvokiu. Kad ji yra mano gyvenimo mokytoja.
Kitas mano pasiekimas, manau, yra tiesiog gebėjimas priimti gyvenimą, koks jis yra dabar ir judėti toliau. Aš negaliu ir neturiu ištaisyti to, kas jau nutiko. Tai mano dalis, tai mano patirtis ir mano gyvenimo istorija. Aš gyvenu dabar ir kuriu gyvenimą iš gyvos patirties – jei reikia, prašau pagalbos. Aš žinau, kad ji visada šalia.
Viskas pradėjo keistis tik tada, kai iš esmės priėmiau tai, kas vyksta ir tariau sau, kad man tai per sunku, aš negaliu su tuo susitvarkyti pati, man reikia pagalbos. Ir tuomet, kai viduje iškilo ši nuostata, pagalba tiesiog pradėjo plaukti. Gavau senos pažįstamos, su kuria beveik nebendravome nuo studijų metų, laišką apie renginį ir jo aprašyme pirmą kartą gyvenime perskaičiau sąvoką „Suaugę alkoholikų vaikai“ ir net nustėrau perskaičiusi, kas jie tokie – tai juk apie mane, pagalvojau, ir ėjau jų ieškoti. Ačiū Dievui, kad radau.
