Žinomų muzikų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovo, dirigento Roberto Šerveniko ir pianistės Džeren Šervenikienės – sūnus Justas užaugęs tėvams tapo kolega.
Žvelgiant į šios šeimos istoriją, akivaizdu, kad Justas tęsia gražią tradiciją – sūnus vedė pianistę ir buvusią bendramokslę R.Mikučionytę.
Prieš tris dešimtmečius R.Šervenikas (51 m.) šeimą taip pat sukūrė su buvusia bendramoksle Džeren. Juodu studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje.
Vestuves mama pamatė per „Skype“
Poros sūnus Justas su Roberta susipažino prieš 15 metų, kai stojo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
Jie buvo bendraklasiai, vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Vasario 24-ąją Vilniuje Justas sumainė aukso žiedus su Roberta ir svečius pakvietė švęsti netradiciškai: buvo surengtas klasikinės muzikos koncertas, kurio metu galėjo pasirodyti kiekvienas norintis.
Kodėl seniai su mylimąja draugavęs J.Šervenikas vedė tiktai šįmet – po to, kai jo mamą užklupo klastinga liga?
„Niekur neskubėjome. Labai džiaugiuosi, kad mama spėjo bent per „Skype“ pamatyti mūsų vestuves.
Aš vengiu dirbtinių sprendimų, bet nereiškia, kad paleidžiu viską vėjais. Kontroliuoju, bet to, kas man nesava, nedarau. Gal dėl to nukenčiu, bet pasirenku sau patogų gyvenimą.
Nemanau, kad mūsų vestuvės ir netrukus užklupusi netektis – atsitiktiniai įvykiai. Juk yra likimo planas, kodėl taip viskas susidėlioja.
Kai mama paliko šį pasaulį, prisiminiau daug sutapimų, kuriuos dabar itin pastebiu. Manau, jų negalėtų suplanuoti net geriausias režisierius.“
Mistiškų sutapimų lavina
Pianistas atkreipė dėmesį į neįprastus dalykus, tarkime, gruodį muzikai turi labai daug koncertų, o jis paskutinį 2016-ųjų mėnesį teturėjo vieną, dirigentas R.Šervenikas – kelis.
Bet tai tėvui ir sūnui išėjo tik į gera, nes juodu galėjo daugiau laiko praleisti su šeima.
Regis, ir brangaus žmogaus išėjimas anapilin buvo suplanuotas nematomo režisieriaus.
Dž.Šervenikienė užgeso trečiadienio, kovo 1-osios, vakarą.
Tačiau Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R.Šervenikas penktadienį, kovo 3 dieną, dirigavo koncertą Vilniaus Kongresų rūmuose.
O Justas šeštadienį, kovo 4-ąją, skambino fortepijonu Kauno filharmonijoje. Jo koncerto programa buvo paskelbta pernai liepą, bet susieta su mirties ir amžinybės tema.
Nors sūnus nė negalėjo nujausti, kad tuo metu, kai koncertuos, bus ruošiamasi motinos laidotuvėms.
„Nutiko tiek keistų sutapimų, bet atrodo, kad jų seka chronologiška“, – įsitikinęs pašnekovas.
Sekmadienį, kovo 5-ąją, buvo surengtos Dž.Šervenikienės laidotuvės, pianistės amžinojo poilsio vieta tapo sostinės Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis. Tėvas ir sūnus dėl netekties galėjo atsisakyti pasirodymų didžiosiose scenose, bet to nepadarė.
„Ką tai būtų pakeitę? Pirmiausia – sirgdama mama nė vienam mūsų neleido nieko atsisakyti. Ji sirgo, tačiau buvo mūsų komandoje. Ji buvo kaip treneris. Mama laikėsi, kaip dabar atrodo, geriau už mus“, – įsitikinęs J.Šervenikas.
Kaip pianistas jautėsi koncerto metu, kai teko galvoti apie motinos laidotuves?
„Man koncertas atrodė kaip per rūką, nors buvau žvėriškai susikaupęs. Ir tuo pat metu antrojoje dalyje užplūdo nesuprantamas atsipalaidavimas – ne fizinis, o protinis. Koncertas praėjo gerai, bet aš jo nelabai atsimenu“, – neslėpė Justas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
