Sustabdė ir prašė pasikalbėti
Pavakarę šalia Vilniaus gatvės daugiabučių iš tolo pamatau lazda pasiramsčiuojantį, ilgus žilus plaukus juoda juostele persirišusį, ryškiai žaliomis sportinėmis kelnėmis šviečiantį vyriškį. Mažėjant atstumui tarp mūsų žmogus šūkteli: „Gal galite pasikalbėti su manim?“
Nekasdienis prašymas suintriguoja. Jis nežino, kad aš – korespondentė.
Trumpai šnektelime susėdę ant suoliuko, o ilgesnio pokalbio susitinkame kitą dieną miesto bibliotekoje.
Jis, 64 metų Jevgenijus Temnikovas, iš karto pasisako esąs nakvynės namų gyventojas, nors teigia kadaise gyvenęs visai kitaip – buvęs ir šeimos žmogus, stogą virš galvos ir pinigų turėjęs.
Praeityje liko ir perspektyvaus plaukiko bei ansamblio „Vaivorykštė“ pirmosios kartos gitaristo karjera. Paskui – blaškymasis po pasaulį ir gausybė nuotykių, darbas Airijoje ir Tunguskos taigoje su geologų ekspedicijomis, parašytas ir pradangintas romanas, šūsnys sąsiuvinių su savos kūrybos eilėraščiais.
„Neturiu su kuo pasikalbėti“, – štai kokia dabar J.Temnikovo kasdienybė.
Ne, jis nesąs vienišius atsiskyrėlis, sako, kai praveria aludės duris, aplink jį iš karto susirenka minia, taurelės draugai mielai klauso pasakojimų apie jo išgyventus nuotykius, bet prie tos publikos širdis nebelinksta.
Iškelia koją iš namų – nuotykis
Nakvynės namų gyventojui nereikia aiškinti, kaip rasti G.Petkevičaitės-Bitės biblioteką. J.Temnikovas ne tik draugauja su knyga, bet ir pastatą, kuriame dabar įsikūrusi biblioteka, žino kaip savo penkis pirštus. Kadaise čia buvo karininkų namai ir vykdavo miesto jaunimo šokiai, o J.Temnikovas buvo vienas iš šokiams grojusio ansamblio muzikantų.
Į biblioteką J.Temnikovas atsineša keletą sąsiuvinių su paties kurtais eilėraščiais.
Vyras rodo baltas rankas ilgais lanksčiais muzikanto pirštais. Rodo, kad įsitikinčiau, jog jis nėra eilinis patvorių „bomžas“, dėl nepataisomo gyvenimo būdo atsidūręs benamių prieglaudoje.
„Aš tiesiog nedalingas. Visą gyvenimą taip, vos iškeliu koją iš namų, už pirmo kampo tyko nuotykis“, – tikina jis.
Vyras neneigia, kad koją jam nuolat kišo alkoholis.
„Dabar išgeriu labai retai“, – tvirtina jis.
Atsiduotų beveik už dyką
J.Temnikovas dabar nori atversti naują, švarų ir kitokį nei iki šiol gyvenimo lapą.
Jis prisipažįsta, ko tikisi iš mūsų pokalbio: gal atsirastų jam pagelbėti galintis žmogus, gal kas priimtų gyventi, o gal pasitaikytų geraširdė moteris, kuriai jis patiktų?
Jis esąs pasiruošęs sėsliam šeiminiam gyvenimui, o svarbiausia – norėtų turėti sąlygas kūrybai, iš karto imtų rašyti naują romaną.
„Kaip vyras aš dar nesu subyrėjęs“, – prideda pašnekovas ir dar papildo, kad geradarei galėtų būti naudingas ir verslo idėjomis, esą jų turįs ne vieną, tik neturi pinigų.
Vienu metu, nebeišmanydamas, kaip pakeisti esamą situaciją, kai virš galvos nėra savo stogo, o šalia jokio artimo žmogaus, J.Temnikovas ant kartono lapo užrašė: „Atsiduosiu į geras rankas“, o mažu šriftu apačioje pridėjo: „beveik už dyką“ ir atsisėdo prie turgaus.
Tikėjosi, gal kokiai moteriai užklius akys, susidomės, gal pagelbės.
Neilgai pasėdėjo.
Priėjęs pažįstamas ir padavęs 50 eurų už tai, kad tą lentelę nusiimtų ir gėdos sau nebedarytų.
Sportas – nuo vandensvydžio
Dvi iširusios santuokos, trys mylėtos moterys, jo atsisakiusi dukra, dar sūnus, su kuriuo dažniausiai bendrauja tik telefonu – toks J.Temnikovo šeiminio gyvenimo juodraštis.
Paprašytas paaiškinti, kaip atsitiko, kad, regis, ne vieną talentą, jėgos ir sveikatos taip pat turėjęs vyras žilės sulaukė, o namų taip ir neužgyveno, J.Temnikovas pakartoja gyvenime niekaip neištraukęs laimingo bilietėlio. Ir dar bėda: mylėjo ne tas moteris.
Tėvas buvo karininkas, motina rusaitė iš Novosibirsko, į Pabaltijį atbėgusi laimės ieškoti. Augo vienturtis, nes gimė labai didelis, 6 kilogramų, ir mama apie daugiau vaikų nė pagalvoti nenorėjo.
Pradėjo lankyti 3-iąją vidurinę, paskui tėvą išsiuntė į Černiachovską, ten baigė penkias klases, tada grįžo į Panevėžį.
Tuomet mieste pastatė baseiną. Jevgenijaus į plaukimo treniruotes nepriėmė, buvo „peraugęs“, bet paėmė į vandensvydį.
„Ten pirmus dantis praradau“, – rodydamas švarplę priekyje artistiškai aiškino jis.
Po poros metų treniruočių J.Temnikovą paėmė į jaunimo plaukikų rinktinę ruoštis spartakiadai Jerevane. Vėliau jis kurį laiką žaidė ir suaugusiųjų vandensvydžio rinktinėje.
Apsivėmė ant šventyklos laiptų
Svarstydamas, kodėl gyvenime ėmė lydėti nesėkmės, J.Temnikovas mano, jog bėdų uodega prilipo po tėvo savižudybės.
„Man suėjo šešiolika, gavau pasą, grįžau namo, o ten – lavonas. Visa, kas paskui vyko, matyt, dėl to, kad trūko tėvo rankos“, – sakė vyras.
Būdamas 16-os aistringai įsimylėjo 14-metę karininko dukrą iš tos pačios mokyklos.
„Sportavau, negėriau, nerūkiau, grojau gitara, iš to net gerai užsidirbdavau“, – J.Temnikovas paaiškino, kodėl merginoms atrodė labai patrauklus. Tiesa, mokslai šlubavo, vidurinės atestatą ištempė beveik vien trejetais.
Geras sportininkas lengvai įstojo į tuomečio Leningrado raketinę akademiją.
„Netrukus supratau, kad nenoriu čia studijuoti, o paskui visą gyvenimą praleisti šachtose po žeme, juk raketų nestato miestuose. Užtvirtindami praregėjimą su draugu prisigėrėme ir apsivėmėme ant Isakijaus soboro laiptų. Po to žygdarbio mus išmetė iš akademijos“, – kalbėjo pašnekovas.
Girtavo karininkų kompanijose
Grįžus namo – šeimoje sujudimas, nepilnametė mylimoji nėščia. Josios tėvai merginą išsiuntė darytis aborto, o nesusitupėjusį kavalierių uošvis pasistengė išsiųsti į armiją ir kuo toliau.
„Išgrūdo į Severomorską prie Barenco jūros. Taip tikėjosi mus išskirti“, – juokiasi vyras. Uošvių planas nepavyko, nes grįžęs savo mylimąją vis tiek vedė.
Tuo metu jis dirbo plaukimo treneriu ir pats treniravosi, vakarais repetuodavo su ansambliu, savaitgaliais koncertuodavo.
„O, jau seniai išsiskyrėm, meilė praėjo. Ji buvo labai pavydi ir nuolat priekaištavo, kad pinigų mažai. Jai reikėjo kailių, aukso ir krištolo. Per ją ir girtauti pradėjau“, – aiškina vyras.
Karininkai kiekvieną savaitgalį rinkdavosi pas kurį nors pulkininką ir gerai paūždavo.
„Mane nuolat žemindavo, juokėsi, koks aš vyras, jei geriu vien mineralinį ir pieną. Kartą neatlaikiau, sakau: pilkit konjako. Visi po stalu nukrito, o aš išėjau stačias, bet nuo to karto užsikabinau. Į uošvių kompanijas nebeidavau, bet eidavau pas žmonos draugių, irgi karininkienių, šeimas, o ten buvo lygiai tas pats“, – pasakoja vyras.
Po skyrybų – į Rusijos platybes
Su sportu buvo baigta, išėjo dirbti į gamyklą ir po truputį ėmė vaikščioti į barus, paskui į aludes, o ten ir muštynės, viename tokiame susirėmime lūžo ranka, po to buvo baigta ir su muzika.
Nuo smukimo į dugną bandė gelbėti mama, įkalbėjo važiuoti į Rusiją pas dėdę, jis dirbo „KamAZ“ gamyklos vyriausiuoju buhalteriu. Iš ten grįžo po pusmečio, nes po skyrybų su žmona per teismą reikėjo dalytis butą. Tuo metu jų dukrai tebuvo pusantrų metų.
„Užtat dukra manęs ir išsižadėjo, kad jos neauginau. Mes nebendraujam“, – paniursta pašnekovas.
Tada jau prasidėjo klajonės po Sovietų Sąjungos platybes. Išdardėjo į Orienburgą tiesti dujotiekio. Kai vėl pasirodė namuose, iš karto žygis į aludę. Ten – seni pažįstami, parsibeldę iš taigos. Prasilošę kortomis jie turėjo draugams už tai pristatyti keliasdešimt litrų spirito, bet atkako į Lietuvą.
Įkalbėjo ir J.Temnikovą važiuoti į taigą, kur geologų ekspedicijoms labai trūksta radistų. Šį darbą J.Temnikovas mokėjo iš tarnybos sovietų armijoje. Dirbo Tunguskoje, Taimyre, Krasnojarske, bet atsibodo ir vėl pasuko atgal į Lietuvą.
„Ilgai vienoje vietoje negaliu, priprantu, pasidaro liūdna“, – J.Temnikovas paaiškina, kodėl niekur neužsibuvo.
Keliai kryžiavosi su tulpiniais
Bastydamasis po Rusiją ir protarpiais grįždamas į Panevėžį J.Temnikovas sugebėjo antrą kartą vesti. Susirado tokią pat kaip ir jis stiklelio nevengiančią moterį. Su ja susilaukė sūnaus. Ir netrukus išsiskyrė.
J.Temnikovas tikina, kad jis keturmetį vaiką atėmė iš girtuoklės žmonos ir auginti atidavė savo motinai. Sako, ir jis vaiką padėjęs auginti. Kai grįždavęs iš klajonių.
Vyras tikslina, kad žygiai į Rusiją nebuvę šiaip sau. Nepriklausomybės pradžioje prasidėjo verslininkų „plastmasininkų“ era. Panevėžio rajone daugelyje buvusių kolūkių kūrėsi plastiko verslai, lietuviai tonomis štampavo bižuteriją, tad, atsiradus reikalui realizuoti produkciją, šio vyro ryšiai su plačiąja Rusija buvę neįkainojami.
„Žinote Saulių Janonį? – šiek tiek didžiuodamasis pamini seniai nužudytą vieną tulpinių gaujos lyderių. – Jis pas mane kurį laiką gyveno. Iš aplinkinių verslininkų kaip duoklę surinkinėjo produkciją, o aš ją padėdavau realizuoti.“
Tuo metu, sako, uždirbęs pakankamai gerai, bet pinigai plaukė per gerklę.
Motina bandė kovoti su J.Temnikovo alkoholizmu, įkalbėjo jį važiuoti pas bioenergetiką į Feodosiją prie Juodosios jūros, mat buvo girdėjusi, kad šis hipnozės būdu padeda atsikratyti priklausomybių.
J.Temnikovas tvirtina, kad po seanso be svaigalų išsilaikė penkerius metus.
Meilės kibirkšties nebepajuto
Vienu metu J.Temnikovas įsimylėjo ištekėjusią moterį, žinomo panevėžiečio žmoną. Ji išvažiavo dirbti į Airiją, po kurio laiko ir pats išvyko iš paskos. Tuo metu jau buvo pardavęs su antra žmona turėtą butą, o pinigus išleidęs. Kad galėtų nuskristi į Airiją, užstatė motinos butą ir pasiėmė paskolą.
Airijoje gyvenimas lyg ir ėmė klostytis normaliai, mylimoji jau kalbėjo apie šeimos kūrimą, bet staiga iš Panevėžio atėjo laiškas. Motina rašė, kad jo sūnų išmetė iš mokyklos.
Grįžo paauklėti sūnaus, ir baigėsi visos meilės, susitiko su stiklelio draugais, papuolė į įprastą aludžių aplinką. Ratas užsisuko iš naujo.
Gėrė tiek, kad susirgo kepenų ciroze, buvo pripažintas neįgaliu.
Vėliau dar susitiko su Airijoje palikta mylimąja, ji buvo atskridusi į Lietuvą, bet meilės kibirkšties nebejautė, santykiai nebeatsinaujino.
„Gyvenime turėjau daugybę traumų, buvo kojos, rankos lūžusios, atlaikiau devynias operacijas, keitė susidėvėjusius sąnarius. Dabar laukia dar viena operacija“, – paaiškina, kodėl vaikšto su lazda.
Lagamine – ne tik pinigai
Prieš trejus metus mirė motina, sūnus pardavė jos butą, išmokėjo skolas, planavo susiimti ir vykti dirbti į Rusiją: buvo susitaręs su draugu, kad tas padės įsidarbinti Lipecko metalurgijos gamykloje.
„Paskutinę minutę sūnus važiuoti atsisakė. O jau kelyje atėjo žinia iš draugo, kad nebevažiuočiau pas jį: pats nebeturi darbo, gamykla bankrutavo dėl karo Ukrainoje. Tada atsidūriau Pskove“, – naujausius savo kelionių viražus atpasakoja J.Temnikovas.
Panevėžietis tikina kelioniniame lagamine vežęsis krūvą pinigų, bet trumpam užsnūdęs Pskovo stotyje. Atsibudo, o kelionkrepšio nėra.
„Ten buvo ne tik pinigai, bet ir romano rankraštis“, – vyras aiškina praradęs ir viso gyvenimo kūrybinį sumanymą.
Kreipėsi į policiją, po dviejų dienų jo lagaminą rado, bet tuščią.
„Tada jau kojos skaudėjo, sunkokai vaikščiojau, o eidamas į migracijos tarnybą dar nusiritau nuo laiptų, skilo kaulas, nuvežė į ligoninę, peršvietė ir liepė važiuot gydytis namo, į Lietuvą, nes man baigėsi viza“, – nesibaigiančias nelaimes vardino pašnekovas.
Geri žmonės nurodė, kad nakvynei jis belstųsi į vienuolyną. Ten gavo pinigų ir viešbučio adresą, paskui atsirado kas pavėžėjo iki arčiausiai esančios Estijos sienos.
„Per sieną perėjau pėstute, sraigės žingsniu“, – apie ilgą kelią namo pasakojo J.Temnikovas.
Yra tiesiog „nevezučij“
Panevėžyje J.Temnikovas atsidūrė be grašio kišenėje, nebeturėjo namų, vos vilko kojas. Ir – tiesiu taikymu į aludę.
„Juk nakvot kažkur reikia“, – paaiškino.
Draugai prie bokalo problemą išsprendė: pakvietė eiti kartu į nak-vynės namus. Tada jie dar buvo „Ekrano“ pašonėje.
„Tą pačią naktį nakvynės namuose mane apvogė, pagrobė visus dokumentus“, – apie dar vieną bėdą praneša pašnekovas.
Taigi jau ketvirti metai J.Temnikovas yra nakvynės namų gyventojas. Taip ilgai lyg ir neturėtų teisės ten gyventi, bet kas pusmetį gulasi operuotis, paskui būna ilgos reabilitacijos, ir į nakvynės namus po to jis registruojamas iš naujo.
„Jie gi mato, kad aš nepiktybiškas, tiesiog „nevezučij“. Aš moku save prilaikyti, dabar gaunu 100 eurų ir 80 centų pašalpą, iš to pragyvenu. Teisę būti nakvynės namuose turiu iki balandžio 30 dienos, labai tikiu, kad laikas dar vienai operacijai ateis greičiau, o po jos vėl mane iš naujo priims į nakvynės namus“, – viliasi pašnekovas.
Vyras tikisi, kad kai bus pakeistas paskutinis nesveikas sąnarys, jis atgaus turėtas jėgas ir galės vaikščioti be lazdų.
„Jei atsirastų mane priglausti galinti geraširdė moteris, gyvenimo juodraštis būtų pamirštas, imčiau rašyti švarraštį. Pavogtas romanas niekur nedingo, jis juk tebėra galvoje. Siužetas nepaprastas, galėčiau uždirbti nemažai pinigų“, – tarsi žada sau ir dar nepažįstamai geradarei.
