Trejų metukų mergaitė nepajėgė paeiti. Vienerių mergytė tiesiog gulėjo paslika – biologinės jų mamos atžalų maitinti nesivargino, prausti – taip pat.
Išpuvęs trimetės veidelis bei nuslinkę plaukučiai – tokią tikros mamos namuose ją rado Rūta.
Keturis savus vaikus išauginusi, moteris su vyru išsimokėtinai nusipirko buvusios mokyklos pastatą ir šiandien jame glaudžiasi aštuoniolika biologiniams tėvams nereikalingų vaikų.
Brolių ir seserų neskiria
Didžiąją gyvenimo dalį Rūta išdirbo slaugydama neįgalius senelius, tad, kai prieš šešerius metus jos anyta, globojusi tris vaikus, nutarė vykti į Airiją, tuomet ir pasiūlė savo globotinius perimti Rūtos ir Alvydo šeimai.
Jiedu sutiko. Ilgainiui tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Rūtos vyras išsimokėtinai nupirko buvusios mokyklos pastatą ir vienas po kito čia apsigyveno vaikai. Tiksliau, ne po vieną, o visomis šeimomis. Rūta sako, jog po vieną vieną vaiką, jei jis turi brolių ir seserų, neimanti.
„Arba visi, arba nė vieno, – noriu, kad broliai ir seserys augtų kartu, o ne blaškytųsi po visą Lietuvą, vėliau vienas kito ieškotų per televiziją. Štai, mano šešetukas.
Kaip šiandien pamenu tą dieną, kai vaikų teisių specialistai paprašė nuvykti į Kėdainių ligoninę, kur iš atžalomis nesirūpinančios mamos policija atvežė vaikus.
Ateinu į palatą, o ten – į mane įsmeigtos didelės didelės vaikų akelės. Dievuliau, susirinkau visus kaip viščiukus ir skubiai patraukiau namų link, nejaugi nors vieną galėjau palikti. Vaikai buvo sveiki, tik neprižiūrėti, alkani ir apėję utėlėmis.
Grįžome namo, kepu blynus, o trejų mažylė stovi, žiūri į keptuvę ir ašaros kaip pupos rieda. Kartu gyvenantis mano sūnus Benas klausia, kodėl ji verkia. O ką aš galiu atsakyti, kad ir man akys šlapios. Alkana mergytė. Ji visuomet namuose buvo alkana.
Griebė tą blyną ir net nekramčiusi prarijo... – susigraudina Rūta. Ji sako, kad kone visų jos globojamų vaikų pradžiamokslis toks pat – išmokti valgyti, praustis, valytis dantukus ir kone didžiausias stebuklas jiems – švari, kvepianti, nuosava lova.
„Viskas visada taip pat“ – skausmingai atvira moteris – „atvažiuoja vaikai, mokau juos valgyti.
Iš pradžių tenka riboti maistą arba pradėti nuo lengvesnio patiekalo, tarkim jogurto.
Nepamiršiu, kaip su Esmeralda buvome patekusios į ligoninę. Dievaži, gero norėjau, – pamaitinau sočiai vaiką, o jos skrandukas to tiesiog nesugebėjo priimti.
Nuo šiol žinau – valgyti pratinamės po truputį. Kitas etapas – supažindinti vaikus su švara. Vanduo jiems kelia paniką, nes yra kažkas naujo, neatrasto. Ką daryti su dantų pasta ir šepetėliu jie nežino. Mokau.
Kantriai, ilgai. Pratinu prie lauko, nes dažnas būna jo nematęs ir bijo ir žvirbliuko, ir traktoriaus. Ir taip kiekvieną kartą. Tada, kai atvažiavo mano šešetukas, jis tapo nebereikalingas jų 25–erių mamai. Kai atvažiavo tėvų paliktas ir senelių alkoholiu girdytas Egidijus su broliais, arba Vaida, Agnė bei Martynas – profesionaliai meluoti išmokyti vaikai.
Kai ateina vaiko teisių specialistai, jie visada, net tada, kai pilvai urzgia taip, kad lauke girdisi, sakydavo, kad yra mamos pamaitinti, ji jų nemušanti. Kur jau ne, nemuša.
Užguiti ir susigūžę, kone visi mano vaikai yra matę visko: ir sekso, ir alkoholio ir smurto“ – sako niekaip kitaip, o tik „mama“ visų aštuoniolikos vadinama Rūta.
Naktimis vaikai rėkia „bijau“
Moteris teigia, jog yra ne kartą verkusi, kai išgirsdavo, kaip dabar jau jos vaikai „žaidžia“ namus – imituoja pokalbį telefonu ir sako šešiametė: „Palauk, mano diedas guli girtas, tuoj užmigs, atvažiuok, pasimylėsim. Tik sidro atvežk.“
Nekalbant jau apie tai, kad ketverių, penkerių metų vaikai puikiai įvaldę visą patį bjauriausią keiksmažodžių arsenalą.
„Tai didžiules psichologines ir fizines traumas patyrę vaikai – nemylėti ir nereikalingi. Kiek man kartų tarsi maldą kiekvienam teko kartoti: „nepaliksiu tavęs, tu reikalingas man esi“, kol po truputį, po truputį jie manimi patikėjo.
Patikėjo, kad yra saugūs, kad niekam jų neatiduosiu, kad ant stalo visada garuos šilto maisto, o prieš miegą it mama perekšlė, visus susirinkusi, paskaitysiu gražiausias pasakas ir prieš miegą apkamšysiu. O tada, kai jau manysiu, kad jie ramiai miega, ir vėl išgirsiu tą baisų, per miegus rėkiamą, žodį – „bijau“, „bijau“, „bijau“.
Nebesuskaičiuoju, kiek kartų čiupdavau į glėbį ir gelbėdavau iš košmaro savo vaikus. Dievuli, Dievuli, ką gi tiems angelėliams teko savo gyvenime patirti.
Dažnas jų dar ir šiandien naktį pasišlapina į lovą. Ir ką, išgyvensime ir tai“ – užtikrintai sako Rūta ir pasidžiaugia, kad sulig kiekviena diena jos globojami vaikai jaučiasi vis geriau ir geriau. Tiesa, moteris neslepia, jog teko susidurti su itin priešišku vietinių gyventojų nusiteikimu. O ir valdžios pagalbos jų šeima nesulaukia. Dažnai priešingai.
Biurokratų siekis – išardyti šeimyną
Rūta pasakoja, kad su jais gyvenantis ir labai daug padedantis jos pagrandukas Benediktas, kai tik ji pradėjo globoti svetimus vaikus, susilaukė neigiamos aplinkinių reakcijos, o jei tiksliau, iš jos sūnaus pradėjo tyčiotis mokykloje.
„Ne tiek vaikai, kiek aršūs buvo mokytojai, galiausiai sūnui teko keisti mokyklą“ – prisimena moteris – „o ir mes, kokių tik žodžių su vyru prisiklausėme ir dabar tebeišgirstame. Ir kad valkatas auginam, invalidus.
Kiti prikiša, neva „ant pinigų maišo sėdime“ tiek vaikų globodami. Žinoma, sėdime“ – liūdnai šypsosi moteris ir pradeda skaičiuoti – „už mėsą kas mėnesį sumoku apie septynis šimtus eurų, dvi pramoninės skalbimo mašinos sukasi nuolat, kiekvieną dieną po tris – keturis kartus, nes jei kuris vaikas apsišlapina, tenka perskalbti visą patalynę, o jei apsišlapina trys ar keturi?
Elektra, vanduo, vaikai lanko mokyklą ir darželius, reikia apipirkti drabužių, vitaminų, vaistų, kai serga. Vyras yra nuolat išvykęs uždarbiauti, kitaip neturėtume iš ko mokėti paskolos. Daug ko gal ir trūksta, bet mums gerai. Mes turime vieni kitus ir tai svarbiausia“ – sako ji.
Tiesa, ne taip seniai moteriai vis tik teko kreiptis pagalbos – šeimynoje gyvenantis kiekvienas vaikas privalo turėti savo lovą, priėmusi dar kelis vaikus, būtent lovų ji ir pritrūko, tad labdaros – paramos fondas „Viltis – Vikonda“ ir UAB „Meduma“, MB „Gusto baldai“ bei UAB „Pelėdos baldai“ šias problemas išsprendė.
Tačiau šeimyną užklupo kitos bėdos – jau ne kartą moteriai buvo užsiminta, kad jos šeimyna yra per didelė, reikėtų mažinti, neva kažkam ministerijoje kliūva toks didelis globotinių skaičius.
Rūta ašarodama kviečia bet kurį valdininką atvykti ir įsitikinti, kad jos namuose ir širdyje kiekvienam vaikui yra ir vietos, ir meilės. Kol kas ji gyvena laukimu, o jei iš jos iš tiesų pabandys atimti nors vieną vaiką, ji žada kreiptis ir į Prezidentę.
„Myliu kiekvieną iš tų aštuoniolikos kaip savo, – kiek naktų nemiegota, kiek ašarų išverkta, kiek jėgų atiduota... Kaip bent vieną jų aš galėčiau kažkam atiduoti, ar manimi likę pasitikėtų, juk visiems ir kiekvienam esu prisiekusi, kad už manęs jie kaip už mūro, – saugosiu ir neatiduosiu. Ketinu savo pažadą tesėti“ – nenusileisti yra pasiryžusi moteris.
***
Daugiau informacijos apie Rūtos Dabulskienės šeimyną suteiks Labdaros ir paramos fondas „Viltis – Vikonda“: info@viltisvikonda.lt
