Visus biurokratų sukeliamus skausmus vyriškis su žmona patyrė visai neseniai, kai kone prievarta iš jų buvo atimta daugiau nei metus globota aštuonerių metų mergaitė.
Politikas išskirtiniame interviu, po kurio jo žmona Aušrelė atsidūrė ligoninėje, atvėrė širdį ir papasakojo sunkiai protu suvokiamą istoriją.
Globoti likimo nuskriaustus vaikus – sena svajonė
Kėdainiškių medikų Aušrelės ir Dariaus Kaminskų šeimoje užaugo vienas sūnus Justinas. Savo šeimą sukūręs vaikinas, išgirdęs, jog tėvai seniai puoselėja svajonę padėti likimo nuskriaustiems vaikams, juos visa širdimi palaikė ir paskatino.
Šią svajonę Kaminskai puoselėjo keliolika metų. „Esame tikinti šeima, nuolat lankomės bažnyčioje, jei tik galime, padedame sunkiau gyvenantiems, – sunkų pokalbį pradėjo Aušrelė. – Pamenu, per advento mišias mūsų tuometinis klebonas Gintaras Pūras ištarė žodžius, po kurių mudu su Dariumi supratome, jog laikas jau atėjo.
Dvasininkas paragino pamąstyti ir pasistengti pabaigti vis atidėliotus darbus. Atrodytų, jog tai buvo paprasti žodžiai, tačiau sugrįžę namo mes su Dariumi nutarėme eiti į vaikų globos namus ir globoti visus ten gyvenančius vaikus – visiems kartu ir kiekvienam atskirai suteikti savo meilės, dėmesio, pasidalinti patirtimi“, – į prisiminimus paniro Aušrelė Kaminskienė.
Jai antrina Darius Kaminskas. „Tas pirmasis mūsų apsilankymas man iki šiol akyse stovi – nupirkome daug advento kalendorių ir, gavę vaikų namų direktorės leidimą, atvykome pas vaikus.
Pamenu, žmona pirmiausia atsiklausė vaikų, ar gali juos apkabinti. Mes tikime teorija, teigiančia, jog suaugęs žmogus turi būti apkabinamas keturis, o vaikas – šešiolika kartų per dieną. Tada jis jausis laimingas. Labai norėjome vaikams suteikti kuo daugiau tos laimės ir šilumos“, – kone susigraudino Darius.
Vaikiškos širdelės ištirpdė medikų porą
Kurį laiką, tuo metu dar nebūdamas Seimo nariu, o dirbdamas Kėdainių ligoninės akušerijos skyriaus vedėju, D.Kaminskas bei jo sutuoktinė odontologė Aušrelė reguliariai lankė vaikų namuose gyvenančius globotinius, rengdavo jiems kino vakarus, kartu gamindavo įvairius maisto patiekalus. „Nenorėjome jiems visko ant lėkštučių atnešti, mūsų tikslas – bendrauti, dalintis patirtimi, mokytis, kitaip tariant, kuo daugiau paruošti savarankiškam gyvenimui.
Dažnai traukdavome į išvykas – vieną kartą su vienais vaikais, kitą kartą – su kitais, tai į kėglinę, tai į kino teatrą.
Visi vaikai buvo mums vienodai brangūs, tačiau tada mudviem su žmona vis labiau į širdį pradėjo kristi dvi mergaitės, kaip jas mes vėliau meiliai vadinome – „mažąja“ ir „didžiąja“. Tai septynerių, pavadinkime ją Aurėja, ir devynerių, pavadinkime ją Egidija.
Dauguma vaikų turėjo laikinuosius globėjus, o šios dvi mergaitės – ne. Ir šiandien, atsigręždamas atgal, galiu drąsiai pasakyti, jog tai ne mes savo mergaites išsirinkome, tai jos pasirinko mus.
Kuo toliau, tuo glaudesnis tarp mūsų visų mezgėsi ryšys, kol supratome – norime Aurėją ir Egidiją globoti“, – atvirai pasakojo Seimo narys. Jis sako niekada nesitikėjęs, kad jų geri ketinimai baigsis tokia didžiule visos šeimos drama.
Artimieji nepalaikė noro globoti svetimus vaikus
„Jau buvome nutarę ir pasiryžę tapti laikinaisiais Aurėjos ir Egidijos globėjais, kai mergaites išsivežiau į Kaziuko mugę, – su liūdesiu į metų senumo prisiminimus vėl paniro Aušrelė. – Tada mes, trys merginos, labai smagiai praleidome dieną ir jau važiuojant iš sostinės atgal į Kėdainius aš paklausiau, ar jos norėtų, kad mudu su Dariumi taptume jų globėjais.
Dievaži, visas traukinys skambėjo nuo jų klegesio ir laimės. Tokios tyros ir skaidrios, kokie tegali būti tik vaikai.
Nieko nebelaukėme, pasirašėme reikalingas sutartis su Kėdainių vaikų apsaugos tarnyba ir kovo 16–ąją, per Dariaus penkiasdešimtmečio jubiliejų, buvome pasirengę pristatyti savo mergaites šeimai, draugams, tačiau tokio pasipriešinimo iš savo artimiausių žmonių mes tikrai nesitikėjome“, – susigraudino moteris.
„Visi, be jokios išimties, mus pasmerkė ir bandė atkalbėti, – žmonos pasakojimą tęsė Darius. – Kam mums tokį vargą – svetimus vaikus globoti – užsikrauti? Niekas nenorėjo suprasti ir palaikyti, kol nepamatė mūsų princesių mano jubiliejaus šventėje. Žiūrėjau ir grožėjausi – jos tiesiog užvaldė visų mūsų širdis savo šiluma, atvirumu ir tik vaikams būdingu prieraišumu. Tą vakarą visi priėmė ir pamilo mūsų mergaites. Tai buvo dar vienas ženklas, kad einame teisingu keliu.“
Nelaimė po vieną nevaikšto
Aušrelė su Dariumi šypsosi – kai jų namuose, kol kas tik per šventes, atostogas ar savaitgaliais pradėjo lankytis mergaitės, juodu pasijautė jaunais tėveliais – žiūrėk, tai batelių, tai suknelės ar kuprinės į mokyklą reikia.
Viskuo juodu rūpinosi ir taip pat, nepaisydami prasidėjusios Dariaus rinkimų į Seimą karštinės, pradėjo lankyti įtėvių kursus. Poros ketinimai Aurėjos ir Egidijos atžvilgiu buvo kuo rimčiausi.
„Žinoma, vyras rinkimų kampanijos metu sulaukė kaltinimų, neva lankome vaikus tik tam, jog norime pasireklamuoti, tačiau tuo metu niekas nežinojo, kad mes ne tik vaikų namuose dažni svečiai, tačiau ir globėjų kursus lankome. Įdomu, ką tada būtų kalbėję“, – nuoskaudos neslėpė Aušrelė.
Tačiau Darius atremia: „Tegu visi reklamuojasi globodami likimo nuskriaustus vaikus, pamatys, kokie brangūs ir savi jie tampa, ir noro kalbėti apie reklamas tikrai nebebus. Ypač todėl, kad vaikai it lakmuso popierėlis. Jie labai stebi, analizuoja ir tik pajutę nuoširdų, gerų ketinimų turintį žmogų jam atsiveria.“
Kaminskai, nepaisydami visų skeptikų, išliko kartu su mergaitėmis ir po truputį pradėjo ruoštis didžiausioms metų šventėms – Kalėdoms.
Tai turėjo būti pirmosios jų, visų keturių šeimos narių, Kalėdos. Pirmoji visos šeimos eglutė, jos papuošimas.
Džiugesį pakeitė skausmas – netikėtai mirė Aušrelės tėtis. „Buvome labai artimi su tėveliu, jis buvo mano sielos atspindys, jo netektis mane sukrėtė iki sielos gelmių, sunku buvo, nes ir tėvelio išlydėjimo anapilin rūpesčiai gulė ant mano vienos pečių“, – susigraudino moteris.
Tačiau tada, sako ji, net nujausti negalėjusi, kad jų šeimos nelaimės tik prasidėjo. Laidotuvės įvyko prieš pat Kūčias. Kaminskai, nenorėdami traumuoti savo globotinių, į jas mergaičių nesivedė, tačiau iš karto po laidotuvių moteris su Dariumi nuskubėjo į vaikų namus – Kūčių vakarą jie norėjo praleisti su savo artimiausiais.
Tačiau čia jos laukė staigmena: jų mažosios mergaitės Aurėjos – nėra. Kažkas ją paėmė. Kas – niekas nepasakė. Kitą dieną, per Kalėdas, Kaminskai vėl grįžo į globos namus. Tačiau Aurėjos vis dar nėra. Šeima grįžo namo tik su Egidija, tačiau apie blogiausia dar negalvojo – gal koks nesusipratimas, gal klaida, viskas išsispręs ir Aurėja grįš namo. Tačiau jos dovanėlės taip ir liko neišvyniotos.
Biurokratijos brūzgynuose
„Gruodžio 27–ąją nuvykau į Vaiko teisių tarnybą ir pateikiau visus Egidijos ir Aurėjos globai reikalingus dokumentus ir, atlikęs visus kitus būtinus formalumus, ramiai laukiau žinių. Sulaukiau.
Šių metų sausio pirmąją, vėlai vakare, iš man nepažįstamo numerio sulaukiau trumposios žinutės: „Aušrele, Aurėja pas jus daugiau nebeateis, ją visam laikui pasiėmė vyriausios sesers globėjai“, – sunkiai protu suvokiamą istoriją pasakojo Darius.
Kaip ir kodėl jų globojama mergaitė ten pateko? Į šiuos klausimus Vaikų teisių skyriaus vedėja pateikė neatremiamą argumentą: „Jūs ilgai neapsisprendėte dėl nuolatinės globos.“
„Ir tai sako asmuo, kurio vadovaujamoje institucijoje prašymą dėl Aurėjos nuolatinės globos pateikiau vos prieš keletą dienų, iš karto po to, kai su žmona baigėme globėjams privalomus kursus“, – piktinosi vyriškis, juolab po kelių dienų atvykęs į Kėdainių vaikų teisių skyrių, išgirdęs kone kaltinimą, – o kam prie mergaitės prisirišote?
„Kaip kitaip, jei ne būdami kartu su mergaitėmis, jas mylėdami, mokydami, o kartais tiesiog būdami greta, mes galėjome įrodyti, jog esame verti jas globoti, – ašarų nesulaikė Aušrelė. – Nejaugi Vaikų teisių apsaugos tarnyboje dirba robotai, kuriems visai nerūpi nei vaikų, nei juos globojančių suaugusiųjų jausmai?
Ar žinote, kokią traumą patyrė Egidija? Ji ilgai verkė ir manė, kad arba ją irgi iš mūsų atims, arba mes jos nebenorėsime globoti. O kaip mes galime nenorėti, jei mylime tiek ją, tiek Aurėją?“ – patylomis kalbėjo moteris, kad neišgirstų gretimame kambaryje esanti Egidija.
Kaminskai neatsisakė minties apie globą, tad Egidija Dariaus ir Aušrelės globojama toliau, tačiau liko tuštuma ir neatsakyti klausimai, kas ir kodėl nutiko, kad iš jų buvo atimta Aurėja. Kaip ji gyvena – irgi.
Liko kartu neatplėšta mergaitės kalėdinė dovana, jos piešti atvirukai, daug nuotraukų, prisiminimų ir sudaužytos širdys.
