Leonarda ne kartą motinai jau yra sakiusi, kad užaugusi norėtų būti „fashion“ dizainerė. Tačiau mergaitė mėgsta ne tik matuotis drabužius, bet ir dainuoti. Nenuostabu!
Juk dizainerės A.Kuzmickaitės ir muzikanto Sauliaus Prūsaičio (39 m.) duktė paveldėjo abiejų tėvų sugebėjimus. Tačiau baleto pamokas lankiusi Leonarda tarp būsimų profesijų mini ir balerinos.
Laikui bėgant paaiškės, kuriuo keliu ateityje pasuks savo močiutės – žinomos filosofės, buvusios diktorės šviesaus atminimo Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės (1946–2008) – vardu pavadinta mažylė.
Dizainerės namuose kabo ne vienas jos mamos portretas, tad mažoji Leonarda jau senokai žino, kieno vardą ji turi.
Pastaruoju metu mados kūrėjos dukra vis paklausinėja apie močiutę – kokia ji buvo, ką mėgo? Agnei malonu atsakinėti į atžalos klausimus.
„Mamos vardu niekada nevadindavau. Įprasta, kad vadindavau tiesiog mama. Jos vardas Leonarda man buvo labai gražus, todėl juo pavadinus savo vaiką išlieka galimybė tam vardui nuolat išlikti gyvam, nes jis dažnai skamba“, – pasakojo A.Kuzmickaitė.
Dizainerė įsitikinusi, kad dukrai Leonardos vardas labai tinka dar ir dėl to, kad ji gimusi po Liūto ženklu.
Be to, vaikų darželį lankanti mažylė dar nesutiko antros mergaitės, turinčios tokį pat vardą. Todėl ji gali jaustis išskirtinė.
Jeigu kas nors išgirsta Leonardos vardą, visąlaik atkreipia dėmesį į šviesiaplaukę mergaitę.
Daugeliui tai gali atrodyti neįprasta, nes dažnesnis yra Leonardo vardas, suteikiamas berniukams. Dizainerės ir muzikanto dukra turi paaiškinimą: „Tokį vardą turėjo močiutė.“
O pavadinti būsimą filosofę būtent Leonarda kadaise sumanė jos motina, svarstydama, kodėl naujagimė negalėtų būti Leonarda, jeigu yra Leonardas?
Ir taip šis vardas įsitvirtino vardynuose.
– Ar dukters gimimas sugriovė jūsų įsitikinimus, kad vaikas sustabdo karjerą?
– Dažnai moterys būna įsitikinusios, kad pagimdžius sustos profesinė veikla ir daugiau dėmesio teks skirti vaikui. Žinoma, tai – tiesa. Bet man buvo atvirkščiai, mane tai sutelkė kūrybai – kai gimė kūdikis, nuveikiau labai daug darbų.
Pati kartais pagalvoju, kaip tai vertinti. Iš tikrųjų vaiko buvimas priverčia planuoti laiką, todėl tai padeda greičiau priimti sprendimus ir atlikti darbus.
– Auginti dukrą – motinai didelis džiaugsmas?
– Apie tai nesu mąsčiusi, bet, manau, nėra didelio skirtumo, ką auginti, kol jie – tik kūdikiai. Net iki trejų metų vaikai neturi kokių nors išskirtinių poreikių.
Svarbiausia – meilė, priežiūra. Gali būti, kad tie skirtumai, ar augini mergaitę, ar berniuką, atsiranda vėliau, kai šiek tiek labiau susiformuoja vaiko asmenybė.
Leonardai – penkeri, tikrai matyti, kad ji domisi labiau mergaitiškais dalykais – mada, drabužiais. Ji žaidžia su lėlėmis.
Mes su vyru dukrai skiriame nemažai dėmesio. Jos ryšys su mama ir tėčiu – kiek kitoks.
Aš nesu labai griežta, panuolaidžiauju, su manimi galima susitarti, ko nors lengviau išprašyti. Saulius šiuo atžvilgiu griežtesnis, kol nėra mamos, vaikas sukalbamesnis, rodo mažiau kaprizų.
O kai tik įžengiu pro duris aš, situacija truputį pasikeičia. Padaugėja reikalavimų, atsiranda nusiskundimų. (Juokiasi.)
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“
