Kendo – tai dviejų sportininkų kova dėvint šalmą, pirštines ir šarvus, rankoje laikant kalaviją, pagamintą iš bambuko. Kovojama aikštėje ir už smūgius į galvą, pečius arba rankas skiriami taškai.
Kasdieniai pratimai, treniruotės ir septynios bušido dorybės padeda kendo mokytojui Y.Hagai išlaikyti jaunatvišką dvasią ir kūną.
Jis šio japonų kovos meno moko studentus Vilniaus universitete ir Mykolo Romerio universitete, o nuo sausio dėsto ir japonų kalbą.
„36 metus Japonijoje dirbau maisto pramonėje. Tik išėjęs į pensiją pradėjau lankyti japonų kalbos dėstymo užsieniečiams kursą. Turėjau progos mokyti stažuotojus, kurie buvo atvykę iš Kinijos“, – „Sostinei“ pasakojo kendo kovos ir japonų kalbos mokytojas Y.Haga.
– Kendo yra japonų kultūros dalis. Kaip ją priima lietuviai?
– Kendo Japonija puoselėja šimtmečius, o Lietuvoje tai – naujovė. Kendo bendruomenė Lietuvoje dar maža, maždaug 50 žmonių.
Lietuviai dar gerokai užtruks, kol pasieks bent jau Europos šalių lygį.
Aš kendo užsiimu nuo 12 metų. Esu pasiekęs 7-ąjį kendo kioši laipsnį. Bandau kilti ir pasiekti 8 laipsnį – patį aukščiausią. Jau kokius 20 metų mėginu išlaikyti šį egzaminą, bet vis nesėkmingai.
Tik 500 kendo meistrų pasaulyje yra pasiekę 8-ąjį laipsnį.
Egzaminai vyksta tik du kartus per metus Japonijoje. Šiuo metu esu Vilniuje, todėl man jų laikyti artimiausiu laiku nepavyks. Ketinu bandyti laikyti rudenį.
Turėjau daug mokytojų, kurie man perdavė žinias. Tai – tobulėjimo kelias. Turiu pareigą perduoti jaunajai japonų kartai kendo žinias, kurias man perdavė mokytojai prieš daugelį metų.
Dabar esu Lietuvoje. Manau, kad turiu ir Lietuvos žmonėms perduoti savo žinias, lygiai kaip japonams.
Maždaug 40 metų palaikau ryšį su draugais, kurie yra Vokietijos kendo bendruomenės nariai. Esu vedęs treniruotes Kaune, Rygoje ir Vysbadene (Vokietija).
– Ar, jūsų nuomone, kendo turi ateitį Lietuvoje?
– Manau, kad taip, nes tie, kurie užsiima, yra imlūs ir pozityviai nusiteikę kovotojai.
Jei Lietuvoje kendo klubai tarpusavyje bendraus, keisis žiniomis ir tobulins įgūdžius, manau, Lietuvos kendo bendruomenė greitai pagerins savo rezultatus.
Esu Lietuvos nacionalinės komandos treneris. Gegužės mėnesį dalyvausime Europos kendo čempionate, kuris vyks Budapešte (Vengrija).
– Jūs taip pat puoselėjate ir vadinamąsias samurajų dorybes?
– Taip, tai yra septynios dorybės, kurias skleidė japonas rašytojas, diplomatas Inazo Nitobe ir parašė knygą „Bušido: Japonijos siela“.
Japonų moralės taisyklės, surašytos bušido knygoje, svarbios ir šiandien.
Tos septynios dorybės, kurias jis aprašė, Japonijoje labai puoselėjamos.
Tai korektiškumas, narsumas, lojalumas, gailestingumas, pagarba, dora ir nuoširdumas.
– Ar ilgai dar vilniečius mokysite kendo meno ir puoselėsite dorybes?
– Pusmetį. Negaliu ilgiau užsibūti, nes manęs Japonijoje laukia anūkai ir žmona Hiroko.
Turime du sūnus – 43 ir 41 metų, 9 metų anūką ir 5 metų anūkę. Labai jų pasiilgstu, todėl užsienyje ištveriu tik pusmetį.
– Kokį įspūdį per tuos kelis mėnesius paliko Vilnius?
– Labiausiai į akį krito, kad labai daug bažnyčių Senamiestyje, o žmonės jose meldžiasi labai susikaupę.
– O laisvalaikiu nenuobodžiaujate?
– Ne, nes mėgstu piešti. Dabar juk pavasaris, atsiranda vis daugiau spalvų ir žalumos. Tai galima perteikti piešiniuose.
Žiemą Vilniaus aura ir ta atmosfera bažnyčiose palietė mano širdies stygas.
Taip atsirado įkvėpimas piešti. Nuo pirmos klasės mokykloje patiko piešti, turėjau polinkį į dailę. Tačiau kai buvau jaunas, prieš 55 metus, buvo daug dailininkų, kurie negalėjo parduoti savo paveikslų, sunkiai vertėsi ir gyveno skurdžiai.
Todėl nusprendžiau studijuoti agronomiją Hokaido universitete, nestojau į menų kolegiją. Piešti niekur nesimokiau.
Pirmą kartą rimčiau piešti pradėjau keliaudamas Hokaido traukiniu.
Man tada buvo 23 metai. Po to pieštukus į rankas imdavau vis dažniau.
Kai teko viešėti Europoje, lankiausi meno galerijose ir muziejuose Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.
Ir dabar visada užsuku pasigrožėti žinomų dailininkų darbais, kurie eksponuojami Tokijuje ar Kiote.
– Ar ilgai užtrunkate, kol nupiešiate bažnyčią ar įdomų objektą?
– Maždaug per dvi valandas. Jeigu aplinka stipriai veikia arba kas nors paliko gilų įspūdį, galiu baigti ir greičiau – per valandą. Vilniuje tiesiog neįsivaizduoju piešinio, kuriame nėra bažnyčios.
Gegužės 21 dieną su kendo gerbėjais keliausiu į Kernavę, tad norėčiau ir ten padaryti keletą eskizų.
– Gal siunčiate savo piešinius artimiesiems?
– Kartais nusiunčiu vieną kitą draugams Japonijoje.
Iki gegužės 22-osios planuoju turėti 20 piešinių.
– O žmones piešiate?
– Ne, nepiešiu, nes sunku perteikti žmogaus charakterį.
Mišimos mieste, kuriame gyvenu ir kuriame 110 tūkstančių gyventojų, yra apie 10 piešimo būrelių. Aš tokio nelankau. Jei yra laiko, geriau mokausi kendo. Mokyti japonų kalbos ir mokytis kendo – mano pomėgiai.
