Vilniuje Žydrūną pasitiko 23 laipsnių šiluma, o po kelių dienų pajūryje vyras slėpėsi palapinėje nuo krušos.
Apvažiuoti mūsų šalį dviračiu buvo Žydrūno svajonė. Ji vyro širdyje kirbėjo dar nuo mokyklos laikų.
Jo giminaičiai kasmet traukiniu iš Šiaulių vykdavo į Druskininkus ir iš ten atgal namo per penketą dienų parmindavo dviračiais. Tada Druskininkai Žydrūnui atrodė, regis, dviračiais nepasiekiami.
„Ilgą laiką buvo nedrąsu svajoti apie tokią kelionę, bet praėjusiais metais pasiryžau.
Pamaniau: kada, jei ne dabar? Juk mintis vis tiek kirba, noras niekur nedingsta. Gal net nebūčiau važiavęs, jei nebūtų paskatinę darbdaviai. Įmonės „Daisena“ vadovybė aprūpino mane turistiniais krepšiais“, – sakė logistikos įmonėje sandėlio vedėju dirbantis Ž.Jukšta.
Prieš Naujuosius metus vyras ėmė rengtis žygiui.
Pirmiausia pradėjo pirkti daiktus, skirtus turistauti. Taip pat jis ėmė žiūrėti internete dviratininkų kelionių vaizdo įrašus, skaityti reportažus, rinkti naudingą informaciją.
Savo žygį Ž.Jukšta pradėjo balandžio 29-ąją nuo Žeimelio miestelio, esančio šalia Lietuvos ir Latvijos pasienio, 40 kilometrų nuo Šiaulių.
Iki ten Žydrūną automobiliu pavėžėjo bičiulis. Startavo per patį lietų. Visą žygį planavo įveikti per dvi savaites.
Dar svarstė, ar spės grįžti iki atostogų darbe pabaigos. Bet Žydrūnas viršijo savo lūkesčius ir daugiau nei 1200 kilometrų įveikė per 11 dienų.
Ž.Jukštos sumanymas buvo apvažiuoti Lietuvą pagal jos kontūrus.
Labai tikslaus kelionės plano Žydrūnas nebuvo susidėliojęs. Jis nenorėjo papildomos įtampos, kai reikia stengtis žūtbūt laikytis grafiko.
Nesuplanavo ir kur konkrečiai stos nakvoti.
Įsikurdavo nakčiai tik tuomet, kai jau jausdavosi pavargęs arba rasdavo gražią vietą.
„Pavyzdžiui, vieną dieną man trūko vos 20 kilometrų, kad būčiau nuvažiavęs ir tūkstantį, bet prasidėjo šlapdriba, tad teko greitai stoti, statytis palapinę ir slėptis joje“, – pasakojo Žydrūnas, vengdavęs važiuoti tamsiuoju paros metu.
Rengdamasis žygiui jis žemėlapyje buvo pasižymėjęs net smulkiausius vieškelius, kuriais galėtų minti palei Lietuvos sieną.
Tačiau dėl varginančių orų sąlygų – nuolat pilančio lietaus ir vėjo – Žydrūnas nebeieškojo tų romantiškų keliukų, o važiuodavo daugiausia asfaltuotu keliu.
Keliose vietose šiaulietis mynė pro pat pasienio riboženklius.
„Važiuodamas pro Kudirkos Naumiestį susidūriau su pasieniečiais.
Jie labai įtariai nužvelgė, pamaniau, kad jau turėsiu aiškintis, tačiau nestabdė“, – kelionės įspūdžiais dalijosi vyras.
Prieš žygį kurį laiką Žydrūnas treniravosi fiziškai – kasdien dviračiu įveikdavo po 40 kilometrų, bet be jokių daiktų.
Kai jau pasileido aplink Lietuvą, vyrui minti buvo kur kas sunkiau – ant dviračio vežėsi apie 30 kilogramų sveriančią mantą.
Žydrūnas buvo apskaičiavęs, kad visus užsibrėžtus kilometrus įveiks per dvi savaites, vidutiniškai po 80 kilometrų per dieną. Jis mano, jog Lietuvą apvažiavo greičiau, negu planavo, dėl to, kad keliavo vienas.
Mat iki paskutinių dienų šiaulietis rengėsi keliauti su draugu, bet jis dėl rūpesčių darbe žygio atsisakė.
„Važiuojant per lietų kartais net pervargus nesinorėdavo stoti, nes buvo šalta.
Tuomet važiuodavau lėtai arba stumdavausi dviratį. Taip išėjo, kad per dieną dažniausiai įveikdavau mažiausiai šimtą kilometrų.
Tik porą dienų – mažiau. Vieną dieną judėdamas Jurbarko link sukoriau 174 kilometrus. Taip pat turėjau vieną laisvadienį“, – apie žygį pasakojo Ž.Jukšta.
Dažniausiai vyras nakvodavo palapinėje, tačiau keletą kelionės naktų praleido ir po stogu.
Žydrūnas dėkingas Didžiasalio seniūnui Antanui Pauliukėnui, kuris surado jam, visam sušlapusiam ir sušalusiam, nakvynę bendrabutyje. Vilniuje jis buvo apsistojęs pas draugą, Jurbarke – pas gimines.
Kai užsinorėdavo karšto maisto, Ž.Jukšta stodavo kavinėse.
Dieną užkandžiaudavo ir gerdavo gaiviuosius gėrimus. Juokėsi, kad tai buvo jo degalai.
Kartu vežėsi ir krosnelę, tačiau būdavo gaila laiko sau ruošti maistą.
Važiuoti dviese Žydrūnui būtų patikę labiau – ir pasikalbėti, ir pavakaroti, ir vienam kitą paskatinti.
Dviratį minti vienam, ypač prastomis orų sąlygomis, kartais būdavo tikra kankynė.
Tokiomis dienomis vyras neatsigindavo įkyrių minčių – ką jis čia daro? Kam jam to reikia? Kartais net imdavo abejoti savo jėgomis.
„Ne kartą norėjosi viską mesti ir važiuoti namo. Bet tokiomis akimirkomis man labai padėdavo žmona.
Pasiskambindavome, pabendraudavome ir nusiramindavau. Sakiau jai, kad pavargau, šalta, negaliu, o ji – viskas bus gerai.
Šie jos žodžiai labiausiai palaikė, nes iš tiesų, kai žiemą planavau šį žygį, maniau, kad tokiu metu bus kur kas šilčiau, bet ne per karšta“, – aiškino Ž.Jukšta.
Važiuodamas jis klausydavosi muzikos, grožėdavosi gamta, mąstydavo.
Kartais net nepastebėdavo, kaip diena prabėgo ir susidarė nemažai kilometrų.
Imti žmonos Jūratės į kelionę vyras nė nesvarstė – būtų buvę per sunku fiziškai.
Kita vertus, Žydrūnui tai buvo puiki proga atitrūkti nuo rutinos, darbų, kasdienių rūpesčių.
Bet skaičiuodamas paskutinius žygio kilometrus Ž.Jukšta jau įsivaizdavo, kaip sušils namuose, pailsės, apkabins žmoną.
„Pasiilgau šeimos. Per tokius žygius įvertini tai, ką turi“, – nusišypsojo Žydrūnas, auginantis 17 ir 14 metų sūnus bei 12 metų dukrą.
Su namiškiais jis dažnai leidžiasi į trumpesnes išvykas dviračiais, su sūnumis mėgsta žaisti futbolą, rengia kalnų žygius ir kasmet plaukia baidarėmis.
174
Tiek daugiausia kilometrų žygyje aplink Lietuvą Ž.Jukšta įveikė per vieną dieną.
