Vienas pusamžis vyras, pamatęs mane, nedrąsiai einančią pro vartus, suskubo užkalbinti: „Rūbų atėjot?“
Man nespėjus prabilti paaiškino, kad jų galiu išsirinkti pirmajame aukšte.
Netrukus susirenka daugiau moterų, kurios skuba iš maišų traukti drabužius ir rinktis, kurie tinkamiausi. Vėliau sužinau, kad tą dieną buvo atvežta nauja siunta, iš kurios susirinkusieji gali rinktis, kas patinka.
Po kelių minučių mano pašnekovė 25 metų labdaros valgyklos savanorė Janina Zibireva iššoka iš automobilio, pamoja man, ir mudvi einame į tą pačią „Betaniją“, kurioje dar prieš kelias minutes buvo nejauku.
Čia stilinga šviesiaplaukė pasitinkama su šypsenomis ir daugybe pasisveikinimų. Ji moja ranka senoliams, o šie atsako jai tuo pačiu. Bekojė moteris skubančios Janinos klausia, kaip ši laikosi, lyg tai būtų sena jos bičiulė. Gyvenimas čia verda ir, panašu, kartą įkėlus koją, netrukus gali pasijusti savas.
Tai liudija trečius metus labdaros valgykloje savanoriaujanti, o dabar ir dizaino dirbtuvėms „Betanijoje“ vadovaujanti Janina.
Dailės akademijoje baigusi kostiumo dizaino specialybę, o paauglystėje modeliu dirbusi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje mergina svajojo apie pasaulinę šlovę ir darbą Niujorke. Mada, grožis, blizgesys, vakarėliai – kažkada iš Ežerėlio kilusiai Janinai tai atrodė itin žavu ir nepasiekiama, o Niujorką ji vadino net pagrindiniu gyvenimo tikslu.
Studijų laikais taip galvojusi mergina dabar sėdi labdaros valgykloje ir kone kasdien bendrauja su benamiais. Čia, Lietuvoje.
Ji tikino valgykloje nejuntanti jokios socialinės atskirties, amžiaus ar išsilavinimo skirtumų. „Visi čia tokie patys žmonės. Visi mes esame lygūs“, – pokalbį pradėjo trejus metus valgykloje savanoriaujanti Janina.
Savanorystę atrado nunešusi labdarą
Kas, vis dėlto, turi nutikti jauno žmogaus gyvenime, kad likimas jį nublokštų į savanorystę, kai nuo paauglystės būta svajonių apie podiumą bei Niujorką?
„Prieš trejus metus baigiau kostiumo dizaino specialybę. Gavusi diplomą pajutau tikrą egzistencinę krizę, ėmiau galvoti apie savęs atradimą.
Augau mažame miestelyje. Tikėjau, kad kada nors dirbsiu mados pasaulyje. Ta industrija, maniau, kuria gėrį ir grožį. Vis dėlto per tarptautines praktikas susipažinusi su mados pasauliu supratau, kad nėra ten viskas taip gražu, kaip galėjo atrodyti man, paauglei, augančiai saugioje zonoje, apsuptai mylimų artimųjų“, – kalbėjo Janina.
Baigusi studijas, mergina vieną dieną nusprendė padaryti gerą darbą. Sukaupusi nemažai drabužių ji nutarė juos atnešti į „Caritą“ ir paaukoti vargingiau gyvenantiems.
„Atėjau su maišu drabužių, susigraudinusi jautrios sielos menininkė. Atidavusi lauktuves gavau lankstinuką apie „Carito“ veiklą bei savanorystes.
Nuėjusi į Petro ir Povilo bažnyčią pradėjau skaityti apie galimas tarnystes. Tą pačią akimirką pajaučiau, kad noriu savanoriauti. Ėmiau skambinti visais įmanomais telefono numeriais, kad kuo greičiau galėčiau imtis veiklos.
Man buvo pasiūlyta ateiti į labdaros valgyklą ir pamėginti savanoriauti. Iš karto sutikau ir jau netrukus atėjau ruošti pietų benamiams“, – prisiminė Janina, kuri šiuo metu ne tik savanoriauja valgykloje, bet ir kiekvieną pirmadienį ten rengia dizaino dirbtuves.
Atmintyje - sumuštiniai ir arbata
Pirmoji pažintis su čia apsilankančiais žmonėmis jai iki šiol įstrigusi atmintyje.
„Prisimenu, kaip tepiau jiems sumuštinius, pilsčiau arbatą. Iš pradžių man buvo labai baisu. Juk tai buvo tie žmonės, kurių aš anksčiau gatvėse vengdavau ir net bijodavau. Man buvo didelis iššūkis su jais būti.
Dar vienas išbandymas buvo tada, kai turėjau sėstis su jais prie vieno stalo, gerti arbatą, vaišintis sumuštiniais ir bendrauti. Tai buvo lyg ledo pralaužimas – pusdienį su jais buvau, piešiau jų portretus.
Iki šiol prisimenu, kaip po tos dienos jie man dėkojo, o viena moteris net pabučiavo į skruostą. Tada ir supratau, kad einu teisinga linkme. Pasijaučiau reikalinga ir svarbi.
Suvokiau, kad ne tik aš galiu jiems duoti savo laiko ir noro būti kartu, bet ir jie man yra reikalingi – jų patirtis, patarimai, požiūris į gyvenimą“, – dėstė pašnekovė.
Džiaugiasi benamių patarimais
Mergina įsitikinusi, kad benamių patarimai – aukso vertės. Pati visada ieškojusi žmonių, galinčių padėti ir patarti, ji rado čia jų visą šūsnį. „Čia yra ir meilės, ir kitų sričių ekspertų.
Kaip vieną geriausių pavyzdžių noriu prisiminti ponią Liudą. Ją du kartus partrenkė automobilis. Kartą per pamoką aš išpyliau dažus ant stalo, o ji sugriebė mane už rankos ir liepė liautis skubėti.
Parodė pirštu į savo nosį, kuri du kartus buvo lūžusi dėl autoįvykių, ir yra, švelniai tariant, kreivoka, ir paaiškino, kad visa tai – tik per skubėjimą. Dar pridūrė, kad traumos buvo du kartus, nes pirmąjį nepasimokė iš savo klaidos. Atrodo, paprasta, bet kai tik imu kur nors be reikalo skubėti, prisimenu Liudą ir jos nosį“, – juokėsi menininkė.
Į labdaros valgyklą užsukantiems benamiams Janina taip pat reikalinga – daugeliui patinka bendrauti su į anūkes tinkančia mergina, kuri visada žvali, gerai nusiteikusi, turinti naujų minčių bei idėjų.
„Aš jiems viską pasipasakoju. Jie žino apie mano gyvenimą viską. Aš čia vaikštau kaip atversta knyga. Kai grįžtu po atostogų, jie domisi, kaip man sekėsi. Jei būnu liūdna, skuba klausti, kodėl man skauda širdį.
Jie puikūs žmonės. Daugumą moterų vadinu tiesiog močiutėmis, o vyrus – diedukais. Tarp mūsų užsimezgęs familiarus bendravimas, nebelikę sienų. Džiaugiuosi radusi priėjimą prie itin pažeidžiamų žmonių“, – kalbėjo dizaino dirbtuvių vadovė Janina.
Svajonė – kurti darbo vietas
Kiekvieną pirmadienio popietę į Betaniją kartu su grupele entuziastų ji renkasi siūti kostiumų vaizdo klipui, kuris bus filmuojamas jau šią vasarą. Dainingi ir muzikalūs „Betanijos“ lankytojai su socialiniu darbuotoju Miroslavu Seniučiu įrašė kompaktinį diską „Te svajonės viltį kelia“.
Dainoms planuojama kurti vaizdo klipus. Viename jų salsą šoks „Betanijos“ nariai. Specialiam pasirodymui reikia ir drabužių, kuriais būtent dabar ir rūpinasi Janina kartu su aktyviausiais nariais.
„Visi mes dekoruojame gėles, kurias siūsime prie dėvėtų kostiumų. Aš esu už ekologišką madą, todėl manau, kad dėvėti drabužiai gali įgauti naują pavidalą. Ypač tokie, prie kurių kūrimo prisideda ypatingi žmonės su išskirtinėmis istorijomis, jausmais ir išgyvenimais.
Socialinio verslo idėją plėtoju ne tik šiame socialiniame centre, bet ir savo platformoje – turiu prekinį ženklą „Lech Lecha design“. Visada norėjau madoje įžvelgti prasmę, todėl sujungiau ją su socialiniais projektais. Su šiuo prekiniu ženklu jau esu pristačiusi kolekciją iš dėvėtų drabužių. Į procesą buvo įtraukti žmonės iš labdaros valgyklos bei priklausomybės centro „Aš esu“.
Tikiu, kad mada gali nešti tam tikrą žinutę arba realią pagalbą. Mano viena iš svajonių – sukurti darbo vietas pažeidžiamiausiems visuomenės nariams – jie galėtų konstruoti, rūšiuoti, siūti“, - kalbėjo Janina.
Pati tvirčiausia ašis – tikėjimas
Ar stilinga ir žavi 25-erių metų mergina vis dar svajoja apie Niujorką? „Norėčiau ten nuvykti ir pristatyti savo socialinio verslo idėją, bet ne daugiau.
Didžiausiu gyvenimo stebuklu šiandien aš vadinu galimybę būti čia, su benamiais. Studijų metais buvau paklydusi – daug švęsdavome, aplink nuolat vykdavo vakarėliai, tačiau vėliau supratau, kad visa tai tėra tuštybė.
Savanoriavimas mane atvedė ir pas Dievą. Trejus metus esu praktikuojanti katalikė. Dabar aiškiai suprantu, kad jei būtų tvanas ir aš likčiau visiškai be nieko, širdyje turėčiau tikėjimą, pačią tvirčiausią ašį, kuri leistų man jaustis saugiai“, – svajingai kalbėjo mergina.
Vis dėlto, ar menininkei, kuri dirba su individualiais užsakymais, vysto socialinio verslo idėją ir savanoriauja, pakanka laiko asmeniniam gyvenimui?
„Kad ir čia pakanka tos romantikos, – nusikvatojo Janina, – tik aš tą romantiką matau kiek kitaip. Ji man atsiskleidžia per muzikos instrumentų skambesį, pokalbius, šiltas šypsenas, saulę, kuri nušvinta pro langus. Romantika būna įvairi.“
