Jessicai Taylor prieš 11 metų buvo diagnozuota galvos ir stuburo smegenų mialgija arba nuovargio sindromas po virusinės infekcijos. 11 metų šį mergina iš Didžiosios Britanijos, Kento, 95 proc. savo laiko praleido neįgaliojo vežimėlyje ar lovoje, rašo „Daily Mail“.
Tačiau jos vaikinas Samuelis Bearmanas, priklaupęs ant vieno kelio ir pasiūlęs jai tekėti, tapo 26 metų merginos įkvėpėju pradėti varginančias kineziterapijos procedūras. Neseniai Jessica, įsikibusi į tėvo Colino parankę, visą bažnyčia mylimojo link perėjo savo kojomis.
Kelias jai buvo sunkus ir ilgas, kelis kartus ji vos nenualpo, tačiau galiausiai pasiekė tikslą – bažnyčios altorių, prie kurio ištarė lemtingus žodžius savo mylimajam ir prisiekė jam amžiną meilę.
„Buvau užsibrėžusi tikslą tiek nueiti, padaryti tai iš paskutiniųjų. O jei jau ką nors nusprendžiu, mane sunku sustabdyti, siekdama tikslo atiduodu visas savo jėgas.
Turėjau padaryti tai. Ir tai buvo verta emocijų, kurias patyriau ir aš, ir visi kiti. Samuelis labai manimi didžiavosi“, − sakė Jessica.
Piršlybos – išsipildžiusi svajonė
Jessicai buvo 14 metų, kai jai buvo diagnozuota ši liga, o po metų ji jau sirgo taip stipriai, kad nebegalėjo lankyti mokyklos ir buvo nešiojama mamos Kate šeimos namuose. Daugybę laiko ji praleido ligoninėse. Mergaitei buvo nustatytos kelios komplikacijos, tarp jų ir osteoporozė, kuri susilpnino jos kaulus.
Tačiau kai pernai Samuelis paklausė savo mylimosios lemtingojo klausimo, ar ši tekės už jo, Jessica tvirtai nusprendė: atiduos visas savo jėgas, kad didžiąją dieną pati savo kojomis nueitų pas mylimąjį.
„Pirmiausiai mes tapome draugais, ir tik po to įsimylėjome. Man buvo didžiule staigmena tai, kad jis man pasipiršo, kad priklaupė ant vieno kelio. Buvome vieni namuose, viskas buvo labai romantiška.
Samuelis įteikė man sužadėtuvių žiedą su deimantu, tai buvo tikrai ypatingas momentas. Neslėpsiu, tai buvo didžiausios mano svajonės išsipildymas! Mano šeima dėl to buvo devintame danguje, jiems labai patinka Samuelis“, − pasakojo jaunamartė.
Žengti padėjo užsispyrimas ir sunkus darbas
Pora susipažino, kai Samuelis su bendru jųdviejų draugu nusprendė aplankyti prie lovos prikaustytą merginą namuose. Kiekvienas jų iškart pajuto šiltus jausmus vienas kitam, todėl vaikinas pradėjo lankyti naująją draugę kone kasdien ir leisti su ja laiką.
Draugo piršlybas ir būsimas savo vestuves mergina priėmė kaip ženklą, kad tai bus kitas, labai gražus ir svarbus, jos gyvenimo etapas. Todėl ji ir nusprendė, kad turi atiduoti visas jėgas, kad tą etapą padarytų kitokį, o šventę – nepamirštamą.
„Labai sunkiai dirbau su kineziterapijos specialistais tam, kad galėčiau mėgautis savo švente taip, kaip iš tiesų to norėjau, kad galėčiau ateiti iki savo meilės pati.
Žinau, kad niekada nevaikščiosiu sirgdama šia liga, bet dabar mano kaulai tvirtėja ir bandau žengti pirmuosius žingsnius.
Visada turėjau planą tapti stipresnė, kad jausčiausi geriau. Šiandien noriu, kad mūsų gyvenimas kartu ir mano gyvenimas būtų geresnis, padarysiu viską dėl to“, − kalbėjo Jessica.
Geriausia dovana sau ir šeimai
Kunigas, kuris yra ir Jessicos šeimos draugas, per ceremoniją sakė, kad jam didžiulė garbė sutuokti šią porą, o matyti altoriaus link savo kojomis žengiančią Jessicą yra nepakartojama. Bažnyčioje iš laimės verkė kone visi.
„Ji yra tikras įkvėpimas“, − po ceremonijos ašarų neslėpė jaunosios motina Kate.
„Ėjau tikrai neblogai, jaučiausi ypatinga, nes mane užliejo nepakartojamos emocijos. Juk mano tėvas, mama ir seserys nuolat mane matydavo lovoje apraizgytą vamzdelių, kurie palaikė mano gyvybę.
Todėl visiems ši diena buvo pilna emocijų, o aš vis kartojau sau, kad pagaliau tai padariau. Samuelis labai manimi didžiavosi, jis visada mane labai palaikė ir išgyveno dėl manęs, dėl mano ketinimui vestuvių dienai.
Galiausiai viskas pavyko, visa diena buvo tokia, apie kokią svajojau – ši diena buvo nuostabi ir man, ir mano šeimai“, − džiaugėsi laiminga nuotaka.
Nutarė nepasiduoti ligai
„Kai buvau 19-os, gydytojai man pasakė, kad niekada daugiau nevaikščiosiu. Mano kaulai, pasak jų, buvo kaip 100-mečio žmogaus, todėl man liko tik sėstis į neįgaliojo vežimėlį.
Nuo to momento mano gyvenimas pasikeitė. Tokia žinia 19-metei merginai yra daugiau nei žiauri. Neketinau leisti, kad tai įvyktų“, − kalbėjo Jessica.
Ji pasakojo, kad pirmuosius ketverius metus, kai sužinojo diagnozę, stengusis nepasiduoti ligai ir iš paskutiniųjų jai priešinusis.
Ji galėjo šiek tiek judėti, galėjo bendrauti, nes jos kūnas nebuvo visiškai paralyžiuotas, kaip kad dažnai nutinka šios ligos atvejais.
Jautėsi lyg ruoštųsi Olimpiadai
„Vis dėlto pirmi ketveri mano ligos metai buvo siaubingi. Užsidariau savyje, negalėjau valgyti, negalėjau nieko daryti. Kone visą laiką praleidau ligoninėse.
Vienas pirmųjų mano pasiekimų buvo tai, kad galėjau paliesti savo veidą be kieno nors pagalbos. Tam prireikė daug laiko. Kiekvienas mano pasiekimas man yra ypatingas ir be galo džiuginantis.
Pereiti per bažnyčią buvo sudėtingiausias mano tikslas iki šiol. Šį pasiekimą galėčiau palyginti su sunkiomis dvejų metų kasdienėmis treniruotėmis į Olimpines žaidynes.
Tačiau tomis dienomis, kai jaučiuosi blogiau, galiu pasižiūrėti į nuostabias savo vestuvių nuotraukas ir jaustis pakylėta. Galiu rodyti jas žmonėms ir sakyti, kad tai įrodymas, jo viskas yra įmanoma, kad nereikia priimti negalios kaip vienintelio pasirinkimo, kad visada reikia turėti vilties“, − sakė Jessica.
Medaus mėnesio jaunavedžiai išvyko į Norvegijos fiordus. Nuotaka sakė, kad žinodama, koks trapus yra jos gyvenimas, siekia išgyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka, tačiau ateities toli į priekį ji neplanuoja.
