Norėdama būti finansiškai nepriklausoma nuo tėvų, dar studijuodama M.Bunikytė susirado Vilniuje darbą.
Ji ketina vėliau mokytis savo svajonių mieste Barselonoje ir gilintis į tas sritis, kurios netraukia nei jos mamos, nei vyresnės sesers Ainės (31 m.), kurios specialybė susijusi su menu.
Nepriklausomai nuo pasirinktų mokslų, Martyną su mama sieja išskirtinis dvasinis ryšys. Prieš ketverius metus palikusi gimtąjį Kauną M.Bunikytė nejaučia išsiskyrimo su tėvais liūdesio.
Ainė – vyresnioji A.Bunikienės duktė – taip pat yra įleidusi šaknis sostinėje, nes studijavo architektūrą ir interjero dizainą Vilniaus dailės akademijoje.
Išvykus dukterims moteris nejaučia ištuštėjusio lizdo sindromo. Mados kūrėja dažnai lankosi Vilniuje, o jaunėlė dukra Martyna atidžiai stebi jos kūrybą.
Ji netgi prašė mamos diplomo teikimo šventei pasiūti lygiai tokią pat suknelę, kokią matė neseniai sukurtoje jos kolekcijoje.
Kaune gyvenančios žinomos drabužių dizainerės A.Bunikienės širdis smarkiai plakė iš džiaugsmo. Dukters diplomas dizainerei atrodė kaip išnešiotas kūdikis.
Kad galėtų papuošti savo atžalą, ji specialiai sumodeliavo suknelę. Nėrinuota suknelė turi šilkinį pamušalą, o tai reiškia, kad reikėjo pasiūti ne vieną, o dvi sukneles.
A.Bunikienė labai didžiuojasi savo dukters užsispyrimu.
Audronė turi net tokį posakį: „Būna gražios merginos, bet būna gražios ir išmintingos.“
Jei reikia pasitarti grožio reikalais, Audronės dukterys visada kreipiasi į ją pagalbos.
Nors jos turi savo skonį ir tvirtai laikosi savo nuomonės, atsižvelgia ir į profesionalius mamos patarimus.
Talentą kurti A.Bunikienė paveldėjo ne iš savo motinos, kuri buvo anglų ir rusų kalbų mokytoja, o iš tėvo. Jis dirbo toje pačioje vidurinėje mokykloje ir dėstė istoriją, bet buvo didelis estetas.
Jam nebuvo smulkmenų ruošiant maistą, tvarkant buitį. Audronė mena, kaip su tėčiu sėdėdavo ant Nemuno kranto ir piešdavo.
– Kaip manote, ar iš tėvo ir paveldėjote grožio jutimą?
Audronė: Iš tiesų keista – jeigu reikėdavo pasitarti, kokią suknelę apsivilkti, kreipdavausi ne į mamą, o į tėtį. Jis mokėdavo įvertinti bet kurio drabužio privalumus ir trūkumus.
Tad ir meninę pajautą turbūt paveldėjau ne iš mamos, o iš tėvelio.
Tėvai buvo pedagogai, negalėjo pasigirti maisto produktų gausa, bet tėvelis visada mokėdavo kuo nors nustebinti mano drauges. Kartą jis apkepė juodos duonos riekeles, pabarstė cukraus pudra ir atnešė paragauti viešnioms kaip kokius prancūziškus pyragaičius.
– Kuo esate panašios su dukra Martyna ir kuo skiriatės?
– Mes skirtingo temperamento. Man neduok valgyti, bet duok pakalbėti, pabendrauti su žmonėmis, o duktė tai sutiks daryti tik tada, kai bus visiška tvarka.
Martyna gerai mokėsi, dalyvavo įvairiuose projektuose, „Erasmus“ programoje Zagrebe.
Martyna: Aš nesu toks žmogus kaip mama, ji labiau mėgsta viešumą. Manau, kad bakalauro diplomo įteikimas nėra pasaulinis įvykis.
Man smagu, kad įveikiau šį barjerą, bet daugelis mano kartos atstovų kur nors mokosi ir gauna diplomus.
– Kur dabar ketinate tęsti studijas?
Martyna: Svarstau, kad po metų galėčiau vykti į Barseloną, nes tai vienas mano mėgstamiausių miestų. Bet konkrečių planų dar neturiu.
– Ką paveldėjote iš mamos? Kas patinka jos charakteryje?
Martyna: Mano mama sugeba atkakliai siekti užsibrėžto tikslo, ji moka diplomatiškai bendrauti. Jai yra svarbūs visi žmonės, nes jaučia didelę pagarbą kitiems.
– Ar gyvenate taip, kad galėtumėte pasakyti: „Sustok, akimirka žavinga“?
Audronė: Turiu viską, ko reikia, negaliu niekuo skųstis. Galbūt dėl šios priežasties pastaroji mano kolekcija vadinosi „Dolce Vita“.
Šioje kolekcijoje buvo viena suknelė, patraukusi Martynos dėmesį. Tai buvo šventinė nėriniuota suknelė, tik diplomo teikimo iškilmėms ji prašė pasiūti kitokios spalvos.
Iškilmių išvakarėse, vėlai vakare, atvežiau Martynai suknelę iš Kauno į Vilnių.
Aš įdėjau daug meilės, kol sukūriau tą suknelę. Nebuvo lengva sukurti šį drabužį – tai užtruko visą savaitę, dirbant nuo ryto iki vėlaus vakaro.
Suknelės audinys – iš nėrinių, o apačioje – dar viena suknelė, nes pamušalas iš šilko.
Net gaila, kad nedaug žmonių matė šią suknelę, neabejoju, ji verta to, kad Kanuose kas nors vilkėtų eidamas raudonuoju kilimu.
– Jei kas nors prašytų parduoti tokią suknelę, ar būtų gaila su ja išsiskirti?
Audronė: Niekada neišduodu, kiek iš tikrųjų kainuoja autoriniai darbai.
Man nepatinka kalbėti apie pinigus, jei manęs kas nors paklausia: „Audrone, kiek kainoja, turiu trumpą atsakymą – ne brangiau už pinigus.“
Vyresniajai dukteriai Ainei taip pat esu daug ką siuvusi. Dukterys sudėvėjo ne vieną mano sukurtą paltą, švarką. Nedarau to dažnai, nes, kaip toje patarlėje, drabužių kūrėjas pats vaikšto nuogas.
Aš pas save pati dažniausiai stoviu eilėje, o tai reiškia, kad vakarinę suknelę pasisiuvu paskutinę dieną prieš kokį nors svarbų renginį.
– Ar draugės nepavydi, kad turite dizainerę mamą?
Martyna: Man svarbi mada, bet nevaikštau pasipuošusi kiekvieną dieną. Bet ir nesu tokia, kuri nuo ryto iki vakaro galėtų vilkėti vien džinsus.
Praktinė mamos pagalba man labai svarbi. Užaugau tokioje aplinkoje, kur negalėčiau rengtis bet kaip.
– Jūsų sesuo Ainė, kaip ir mama, atsigręžusi į meną. Kodėl pasirinkote ekonomikos ir politikos studijas?
Martyna: Neriedu toli nuo mamos, nes esu daug kuo į ją panaši, bet mūsų šeimoje jau užtenka dizainerių. Aš taip pat esu atkakli ir žinau, ko noriu pasiekti.
– Ar jums atrodė neįdomu studijuoti tai, kas susiję su menu?
Martyna: Nutariau, kad norėčiau dirbti kitoje srityje – ekonomiste ar teisininke, o mada užsiimti laisvalaikiu.
– Ar turite laisvo laiko pomėgiams?
Martyna: Kai buvau mokykloje, šokau, dainavau, o dabar didžiausias pomėgis – kelionės.
– Kokia didžiausia jūsų svajonė?
Martyna: Būti laimingai, o koks turinys slypės po šiais žodžiais – parodys gyvenimas.
