Juodu sieja prancūzų kultūra, teatras, knygos, kelionės. Tai – daugiau nei virtuvės paslaptys, kurių apstu dažnuose namuose.
Vasaros viduryje, kaip ir kasmet, žinoma pora nepraleido progos apsilankyti Prancūzijos ambasados Vilniuje surengtoje šios šalies nacionalinėje šventėje.
„Į svečius pas Prancūzijos ambasadorių Philippe’ą Jeantaud šios šventės proga mane atvedė dabartinės pareigos. Per jas susipažinau su daugelio šalių diplomatais, reziduojančiais Lietuvoje. Jie mūsų universitetui padeda užmegzti ryšius su užsienio aukštojo mokslo institucijomis.
Turime bendradarbiavimo sutarčių ir su Prancūzijos universitetais. Todėl keičiamės studentais, taikome dvigubo diplomo studijas“, – pasakojo A.Chmieliauskas, su žmona lankęsis Bastilijos paėmimo dienai skirtame renginyje.
Matematiką lydėjo prancūziški motyvai
Matematikas, kaip ir daugelis jo kartos žmonių, nuo vaikystės buvo lydimas garsių prancūzų autorių knygų, muzikos, dailės, filmų ir jų įkvėptos svajonės ne kartą apsilankyti Paryžiuje.
Tad A.Chmieliauskas kadaise buvo paniręs į Alexandre’o Dumas, Jules’io Verne’o nuotykių romanus, o vėliau darbo ir kelionių tikslais viešėjo Prancūzijoje.
Bet ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius neabejojo, kad sutuoktinės ryšys su prancūzų kultūra yra dar glaudesnis.
Prancūzų kalbą mokanti G.Piktytė vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos studijų programai.
Aktorė prodiusuoja prancūzų autorių pjesių pastatymus, kviečiasi darbui Lietuvoje prancūzų režisierius, pati vaidina jų spektakliuose.
Vytauto Didžiojo universiteto teatro vadovė G.Piktytė taip pat kviečia prancūzų menininkus dėstyti jos vadovaujamoje vaidybos studijų programoje, su prancūzų teatro mokyklomis rengia dėstytojų ir studentų mainus.
„Tiesą sakant, kadaise pirmąkart patekau į priėmimą pas tuometę Prancūzijos ambasadorę kaip Godos palydovas, jos gautame kvietime perskaitęs „Madame Goda Piktytė et Monsieur“, – patikino A.Chmieliauskas, mieliau besirenkąs mylimosios „monsieur“ (lietuviškai – pono) statusą.
Bendro gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais Alfredas ir Goda dalijasi jau dvylika metų.
Tiek pat laiko matematikas pragyveno pirmoje šeimoje augindamas tris vaikus.
Dabar vyro atžalos jau suaugusios, pasirinkusios gyvenimo kelius. A.Chmieliausko vyriausias sūnus, informacinių technologijų specialistas bendravardis Alfredas (36 m.) su šeima kiek laiko gyveno Niujorke, JAV, po to – Šanchajuje, Kinijoje.
Amerikiečių įmonėje dirbantis Alfredas priverstas dėl darbo projektų su šeima keliauti po pasaulį.
Jaunesnis sūnus Paulius (32 m.), Anglijoje, Mančesterio universitete, įgijęs matematiko magistro laipsnį, su šeima gyvena Londone. Lietuvis dirba finansų srityje.
O jauniausia rektoriaus atžala – duktė Viktorija (23 m.) šią vasarą baigė architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.
„Jau esu ir senelis – vyriausias sūnus turi šešiametę dukrą Alisą, jaunesnis – dvejų metų sūnų Aleksandrą“, – šypsodamasis pasakojo jaunatviškas matematikas.
Atostogas leidžia su vyro vaikais
Arčiausiai tėvo šiuo metu gyvena dukra, bet ir su sūnumis jis dažnai bendrauja.
„Džiaugiuosi, kad vaikai mums pasiūlo kartu paatostogauti. Pernai Kretos saloje, Graikijoje, lankėmės su mano vyriausio sūnaus šeima, šįmet ten pat atostogavome su jaunesnio sūnaus šeima“, – susitikimais su atžalomis džiaugėsi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius.
Iki pažinties su matematiku G.Piktytė buvo dramatiško likimo aktoriaus ir režisieriaus Viktoro Šinkariuko (1947–2008 m.) antroji žmona. Pora nesusilaukė atžalų. Antrąkart sukūrusi šeimą su A.Chmieliausku Goda taip pat neturi vaikų.
Tačiau matematiko atžalos puikiai priima jo mylimą moterį – neseniai Alfredas ir Goda išvyko į Italiją, kur atostogas leidžia su jo vyriausiojo sūnaus šeima.
Alfredas mėgdavo vaikus pasiimti į ilgesnes komandiruotes užsienyje, kai jie buvo mažesni. Kai tėvas kadaise turėjo darbo projektų Prancūzijoje, su atžalomis aplankė Normandijos regione stūksantį Sen Mišelio kalną, kitą kartą – parfumerijos pramone garsėjantį Grasą Pietų Prancūzijoje.
„Jeigu vaikams kokią įtaką gali padaryti, ji tiesiog proporcinga laikui, kurį su jais praleidi.
Anksčiau labai stengiausi su jais būti kartu kuo daugiau, dabar man tai padaryti sunkiau.
Bet dabar džiaugiuosi, kad jie to laiko man skiria“, – tikino antrą šeimą sukūręs rektorius.
Poros įsitikinimu, matematikas ir aktorė nėra išskirtinis derinys. „Svarbiau, kaip kiekvienas žmogus jaučiasi poroje, o ne ką veikia“, – šypsodamasis patikino A.Chmieliauskas.
Vyras tuo metu staiga prisiminė vaikystę, kai jautėsi laimingas.
„Man atrodė, kad esu pats laimingiausias vaikas, nes visi – vieni ir kiti seneliai, abu tėvai – manimi rūpinosi, buvau visur laukiamas, vasarą vykdavome atostogų prie jūros.
Mąstydavau: „Oho, gyvenimas!“ Kai buvau šeštoje klasėje, mokytoja skaitė uždavinio, kuriame buvo paminėti šeimos nariai – tėtis inžinerius ir mama mokytoja bei jų sūnus, sąlygą.
Aš suklusau, nes taip buvo apibūdinti mano tėvai. Tai mane privertė pasvarstyti: „Jeigu įprasta šeima taip aprašoma vadovėlyje, vadinasi, mano šeima – vadovėlinė, eilinė.“
Tada supratau, kad ir kiti vaikai tokie pat laimingi, kaip ir aš.
Nesu kuo nors išskirtinis. Todėl ir santykiuose svarbiausia, kaip kiekvienas žmogus jaučiasi“, – pasakojo A.Chmieliauskas.
Vyras svajojo studijuoti režisūrą
Netrukus rektorius grįžo į studijų laikų prisiminimus – jie atskleidė, kad jis – kūrybingas žmogus. Tad nieko nuostabaus, kad projektų valdymo disciplinas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete dėstantį A.Chmieliauską traukia teatras, grožinė literatūra.
Vyras neslėpė, kad studijuodamas Vilniaus universitete matematiką svarstė studijuoti teatro režisūrą.
Matyt, jeigu toks likimo scenarijus būtų išsipildęs, galėjo nutikti taip, kad Alfredo ir Godos keliai būtų susikirtę gerokai anksčiau. Tačiau gyvenimas scenarijų dėliojo kitaip.
Ketvirtame kurse studijuoti matematiką Alfredui pasidarė nebeįdomu, norėjosi ko nors kito. Jis panorėjo būti teatro režisieriumi, ir ruošėsi, kaip apie tokį sprendimą pasakyti tėvams. Tai, kas buvo susiję su mokslais, studijomis, tėvai jam buvo suteikę didelę laisvę.
„Matematiką studijuoji, jei mokykloje buvai geras mokinys. Aš buvau olimpiadų laimėtojas.
Tėvai nebandė manęs įsprausti į rėmus renkantis profesiją, bet norėdamas jiems užsiminti apie teatro režisūros studijas vyliausi, kad būsiu revoliucionierius. Kūriau scenarijus: svarsčiau, ką tėvai pasakys, ką jiems atsakysiu.
O jie mane labai nustebino, kai pasakė: „Taip ir padaryk. Tau tiktų, gerai sugalvojai. Bet kiek tau liko studijuoti tos matematikos – užbaik, ir pirmyn!“ – prisiminimais dalijosi A.Chmieliauskas.
Sūnus suprato, kad jo užuomina apie kitą profesiją nebuvo originali, mat tėvai nepasakė: „Ne, taip nedaryk!“
Dabar Alfredas juokėsi iš jaunystės sumanymo, nes anuomet jam taip ir atslūgo polėkis studijuoti režisūrą: „Pamaniau, galbūt mano sumanymas buvo banalokas, kad net tėvams nepadarė jokio įspūdžio.“
Matyt, mintis būti režisieriumi toptelėjo todėl, kad Alfredas vaikystėje mėgo skaityti pjeses.
„Tai buvo retas pomėgis – neturėjau draugų, kurie tą patį mėgtų. Man labai patiko pjesės – bandydavau įsivaizduoti scenas.
Pjesėse yra rašoma ne tik tai, ką pasakė veikėjai, bet ir kaip pasakė vieną ar kitą frazę – supyksta, išeina, kokiu balsu ištaria. Šie kūriniai konstruoja pasaulį, kurį nesunku įsivaizduoti“, – pasakojo matematikas.
Nors vyras netapo teatro režisieriumi, jam būtų nelengva vertinti ir mylimosios veiklą.
„Iš menininko darbų nederėtų daryti apibendrinančių išvadų apie kūrėją kaip asmenybę.
Lygiai taip pat gyvenimas su menininku manęs nepaverčia meno ekspertu.
Bet būnant su artimu žmogumi, žinoma, mane paliečia dalis jo pasaulio“, – santykius su aktore apibūdino matematikas.
