Tokį atstumą abu vyrai įveikė pirmąkart. P.Beišys iki šiol daugiausia vienu kartu dviračiu yra nuvažiavęs apie 110 kilometrų, o D.Klovas – apie 80. Šį kartą apie 5 valandą ryto išvažiavę iš Jonavos jonaviškiai besileidžiančią saulę palydėjo ant Palangos tilto.
Čia jų laukė žmonos, kurios abu iššūkių mėgėjus parvežė į namus.
Nors bičiuliai mano, kad tokiam iššūkiui reikia fizinio pasiruošimo, daug kas priklauso ir nuo psichologinio pasirengimo, tikėjimo tuo, ką darai.
„Viskas yra galvoje, bet žmogus, kuris nesportuoja, to nepadarys“, – sakė dviratininkai.
Iš Jonavos per Kėdainius, Baisogalą, Radviliškį, Šiaulius, Kuršėnus, Telšius, Plungę ir Kretingą pajūrį pasiekę dviratininkai ilsėtis stodavo maždaug kas 40–50 kilometrų.
Tiesa, sustojimai kartais neatrodė naudingi – pagavus važiavimo ritmą geriau važiuoti be sustojimo.
Dviratininkus ypač vargino ir priešpriešinis vėjas.
„Iki Šiaulių važiavome apie 27 kilometrų per valandą greičiu, o vėliau jis ėmė mažėti.
Net važiuojant nuo kalno dėl stipraus vėjo dviratis lėtėjo, nors pagal viską turėjo greitėti. Minti prieš vėją nebuvo linksma“, – pripažino dviratininkai.
Važiuoti aplinkiniu keliu, o ne autostrada jonaviškiai rinkosi dėl to, kad greitkeliu dviratininkams važiuoti draudžiama.
Pirmieji keliasdešimt kilometrų buvo puikūs – nevargino nei vėjas, nei karštis, keliuose ankstyvą rytą nebuvo automobilių. Dalį kelio bičiuliai net kalbėjosi.
„Jei sportuodamas gali kalbėtis, naudoji tik apie 75 procentus pastangų“, – sakė P.Beišys.
Kelionės metu jiems ne kartą teko vienam kitą palaikyti psichologiškai, o vadinamosios psichologinės duobės sportininkus ištikdavo skirtingu metu.
„Dabar jau juokinga, o tada buvo sunku. Net maniau, kad per numatytas 11–12 valandų Palangos nepasieksime.
Būna, važiuoji, o galvoje – vienintelė mintis: ką skanaus nusipirksi artimiausioje degalinėje.
Iki Plungės buvo labai sunku, vėliau vėjo kryptis kiek pasikeitė“, – pasakojo P.Beišys.
Į kelionę draugai buvo pasiėmę ne tik dviračiams skirtus remonto reikmenis, bet ir sportininkų vartojamus papildus, vaistų nuo skausmo, tačiau nei vieno, nei kito neprireikė.
„Per visą kelionę sudeginome apie 9 tūkstančius kalorijų, todėl organizmą reikėjo maitinti angliavandeniais ir mineralais. Jeigu to nedarysi, raumenis ims traukti mėšlungis ir tiesiog nukrisi“, – kalbėjo bičiuliai.
Aktyvų gyvenimo būdą mėgstantys jonaviškiai prie didelių apkrovų organizmą buvo įpratinę jau anksčiau – tiek D.Klovas, tiek P.Beišys yra įveikę ir bėgimo maratoną (42,195 km), ir dalyvavę triatlono varžybose.
„Po maratono jaučiausi blogiau, nei beveik 300 kilometrų numynęs dviračiu“, – prisipažino D.Klovas.
Tiesa, kelionė iki Palangos nebuvo tik fizinių jėgų išbandymas – Lietuvos keliuose vairuotojai dar nėra pakantūs dviratininkams.
„Aš vis bandau įkalbinti savo žmoną kartu važiuoti dviračiais, bet ji bijo iš dviračių takų sukti į kelius“, – atskleidė Jonavos seniūnas P.Beišys.
Važiuojant bendro naudojimo keliais tenka saugotis krovininių automobilių, kartais dviratininkus lenkiančių vos pusės metro atstumu.
„Nors vilkėjome ryškius drabužius, o dviračiai buvo su žibintais, kartais atstumas tarp dviračio ir lenkiančio vilkiko būdavo toks mažas, kad atrodydavo, jog nuo kelio tiesiog nupūs“, – kalbėjo jonaviškiai.
Nepaisant visų iššūkių, bičiuliai kelionę ketina pakartoti įveikdami dvigubą atstumą – iš Jonavos į pajūrį nuvažiuoti pirmyn ir atgal.
„Tai ir savęs išbandymas, suvokimas, ką gali. Nors tai vargina, atsigauni psichologiškai – pamiršti darbo problemas, nes važiuojant tokį atstumą didžiausia problema būna likę kilometrai“, – sutartinai kalbėjo jonaviškiai.
