Teatro ir kino aktorius bei režisierius A.Žiurauskas su Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studente E.Gutauskaite jau metus gyvena kartu. Nors anksčiau vyras skeptiškai vertino kartu ir dirbančias, ir gyvenančias poras, neseniai pripažino, jog buvimas drauge namuose ir darbe jųdviejų nevargina.
Atvirkščiai – juodu visada gali pasitarti dėl kūrybos ir iškart išgirsti vienas kito nuomonę.
E.Gutauskaitės, kaip kostiumų dailininkės, pirmas darbas neliko nepastebėtas – kino teatruose besisukantis filmas „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“, kurio aktoriai rengėsi Emilijos parinktais drabužiais, sulaukė nemenko žiūrovų susidomėjimo.
Ši komedija A.Žiurauskui – taip pat pirmas vaidybinis filmas, kurį jis režisavo.
Viešas jųdviejų debiutas įdomus tiek kūrybine, tiek asmeninių santykių prasme.
Nors kaunietis režisierius glaudžiasi prie gerokai jaunesnės menininkės, pats jaučiasi ne tik nesenas, bet dar ir pašėlęs. O mylimąją vyras apibūdino kaip brandžią ir protingą.
– Jums įdomesnis filmo kostiumų dailininkės ar mados kūrėjos darbas? – paklausiau E.Gutauskaitės.
– Filme kostiumų nekūriau, tiesiog juos parinkau aktoriams kaip dizainerė. Kinas – magiška vieta, todėl ji įdomi.
Turėjome tilpti į biudžeto rėmus, todėl filmui rinkau visokius rūbus – iš dizainerių, prekybos centrų, dėvėtų drabužių parduotuvių.
Rūbų reikėjo daugybės skirtingiems personažams, masinėse scenose vaidinusiems žmonėms: vieniems – prabangesnių, kitiems – visai pigių.
Atlikusi personažo analizę mąstydavau apie drabužį. Pirmiausia svarstydavau, ne kaip aprengsiu, o kodėl taip reikėtų aprengti. Svarbiausia – charakteris. Ką aš noriu pasakyti personažo drabužiais?
Nors daugelis įsivaizduoja, kad personažą reikia aprengti, ir tiek, nesvarbu kaip. Jeigu būčiau turėjusi daugiau laiko, gal dar įdėmiau būčiau pažvelgusi į kostiumų parinkimą.
Kai žiūrėjau filmo premjerą, man atrodė viskas gerai, nors prie savęs visada randu dėl ko prikibti.
Parinkti kostiumus filmui – visai kita sritis, nei kurti madą. Ant podiumo svarbu drabužio grožis, kino juostoje tai nėra būtinybė.
– Į vieną spintą tilptų šio filmo herojų apranga?
– Jai sutalpinti reikėtų vieno kambariuko. (Juokiasi.) Įsivaizduokite, masinėse scenose vaidino du šimtai žmonių, kurie filme nepasakė nė žodžio. Tačiau prie kiekvieno jų reikėjo prisiliesti ir pasiūlyti kostiumą.
Juk buvo Helovino scena, reikėjo daugybę žmonių aprengti.
Manau, ši scena man visai pavyko.
Bet man asmeniškai patinka sportinių šokių scena. Teko ieškoti suknelių aktorėms, kurių kūno sudėjimas nėra kaip šokėjų.
Reikėjo pasukti galvą, kad jos ekrane atrodytų gražiai. Manau, pavyko tai sukurti.
Toje scenoje aktorė Elžbieta Latėnaitė atrodė nuostabiai. Apėjau daugybę parduotuvių, susisiekiau su profesionaliomis šokėjomis, išbandėme kalną įvairiausių suknelių ir radome Elžbietai vienintelę, kuri jai tiko – juk ji, pagrindinė filmo aktorė, ekrane turėjo spindėti!
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
