Tyčiojosi net mokytoja
Moteris pasakoja, kad problemos išryškėjo jai būnant vos penktoje klasėje. Bendraklasiai nevengė tyčiotis iš mergaitės, mat ši buvo kitos tautybės. Maža to, net ir mokytojai nevengdavo mergaitės pašiepti.
„Viskas prasidėjo penktoje klasėje. Pakeitus mokyklą prasidėjo neurozė, stipriai graužiau nagus, taip pat prasidėjo žarnyno uždegimai, nemiga, lėtinis nuovargis.
Nuolat galvodavau apie tai, kad padaryčiau bet ką, kad tik nereikėtų eiti į mokyklą. Buvau paauglė, o naujoje klasėje vaikai buvo nedraugiški. Ten klestėjo patyčios, o aš buvau vienintelė mergaitė klasėje, kuri buvo kitos tautybės. Esu iš maišytos rusų lietuvių šeimos, bet klasiokai teigė, kad esu panaši į žydę. Jie visko prisigalvodavo, o labiausiai jiems kliūdavo mano rusiška pavardė.
Žeminimus kenčiau net iš mokytojos, ji prisidėdavo prie vaikų patyčių, rašydavo man mažesnius pažymius. Buvau nuolatos pravardžiuojama, erzinama, vaikai juokdavosi iš kiekvieno mano veiksmo, bet tai visiems atrodė normalu“, – skaudžia vaikystės patirtimi dalijasi Milda.
Tėvų bėdos prasiveržė smurtu
Pašnekovė sako, kad tėvai, jei ir pastebėjo jos pakitusį elgesį, nekreipė į tai dėmesio. Be to, jie ir patys turėjo problemų, ir, nemokydami susitvarkyti su jomis, juo labiau nemokėjo jų atpažinti savo atžalos elgesyje.
„Tėvai turėjo pamatyti, kad suprastėjo miegas, sunku buvo mokytis, bet jie nereagavo, o miego režimas ir pas pačius tėvus buvo prastas. Jie sėdėdavo iki paryčių ir rūkydavo. Tėvai labai norėjo, kad mokyčiausi toje mokykloje, pabaigusi stočiau į akademiją. Tačiau ten didelis krūvis, pamokos net šeštadieniais vykdavo, aš jaučiau, kad esu per silpna tokiam krūviui.
Mano tėvai patys turėjo psichologinių problemų. Mama liko našlaite būdama 12 metų, kai jos tėtis mirė, o mama pasikorė.
Mano tėtis buvo iš tokių bohemos atstovų, menininkas, nevengė išgerti.
Jiems pradėjo labai nepatikti mano elgesys. Kai sulaukiau paauglystės bėgdavau iš namų, o grįžusią mane mama mušdavo“, – pasakoja Milda.
Neatlaikiusi įtampos persipjovė riešą
Depresija ir artimųjų šaltumas labai dažnai lemia tai, jog jaunuoliai nusprendžia, jog gyvenimas – per didelė kančia. Kai jauti, kad gyvenimo nebekontroliuoji, o artimiausi žmonės ignoruoja problemas, kartais ima rodytis, kad tik pasitraukus iš gyvenimo viskas būtų gerokai lengviau. Taip buvo ir Mildai, tačiau laimei, jai laiku buvo suteikta pagalba.
„Turėjau įgimtą fizinį trūkumą – įdubusią krutinę – kuris sukeldavo labai didelį psichologinį diskomfortą. Be to, tuo metu pykausi su mama ir savo vaikinu, norėjau padaryti kažką drastiško.
O gal ir numirti norėjosi, tokia ta depresija, nesinori gyventi, o kodėl – nežinai.
Mama pykdavo, kad nesimokau, kad geriu alkoholį. Ji pati turėjo bėdų, dažnai keldavo skandalus šeimoje. Visą laiką labai savęs gailėjausi ir kaltinau visus aplinkui dėl savo nesėkmių, taip pat bandžiau į save atkreipti dėmesį. Jaučiausi abejinga savo tolimesniam likimui.
Riešą persipjoviau prieš 12 metų. Aš nuėjau su savo A.A. tėčiu į parodos atidarymą, ten gėrėme vyną. Tuo metu dar turėjau susitikti su savo vaikinu, jam teko manęs laukti 40 minčių, taigi jis ant manęs supyko. Parėjus namo jiedu su mama kalbėjosi apie mano alkoholizmo problemą, aš tuo metu jaučiausi tokia prislėgta, kad nuėjusi į vonią persipjoviau riešą.
Tiesa, mane surado, ir iškvietė greitąją.
Atvykę medikai man suleido vaistų, nuvežė į ligoninę, o ryte operavo ranką. Psichologo neatsiuntė, tik buvo atėjęs kažkoks vyras ir klausė, ar pati persipjoviau ranką, ar kažkas kitas tą padarė.
Tiesa, mano mamos medikai klausė, ar galima mane guldyti į psichiatrijos skyrių, tačiau mama nesutiko – jos manymu, vėliau būčiau turėjusi daugybę problemų“, – pasakoja Milda.
Pašnekovė sako, kad paskui mėnesį laiko vaikščiojo sugipsuota ranka, o persigandęs tėtis namuose jai pasakė, kad daugiau gyvenime jos nebars. Tiesa, draugams moteris sako nieko nepasakojusi.
Artimųjų netektis išmušė iš vėžių
Sulaukusi pilnametystės Milda ėmė dirbti, tėvai jos taip kontroliuoti nebegalėjo, taigi situacija trumpam buvo pagerėjusi. Vis dėlto moteris pripažįsta – negydant problemos ilgainiui viskas vėl sugrįžo. Maža to, prie patiriamos neurozės prisidėjo ir tėvo mirtis, o dar vėliau – gero draugo savižudybė.
„Po bandymo nusižudyti tiesiog gyvenau toliau. dirbau ir pagalbos neieškojau. Tačiau man vis blogėjo. Po kurio laiko teko mesti darbą.
Buvau prislėgtos nuotaikos. Mirė mano tėtis, tuomet kreipiausi pagalbos į psichiatrus. Man skyrė vaistų, kurie buvo skirti asmenybės sutrikimui gydyti ir paskirta psichoterapija. Depresija diagnozuota nebuvo. Vėliau, rudenį nusižudė vienas draugas, tad po mėnesio jau gulėjau Kauno respublikinės ligoninės psichiatrijos klinikoje griežtos priežiūros skyriuje.
Ligoninėje nustatė ribinis asmenybės sutrikimą – mane kamavo suicidinės mintys, agresija, negalėjau prisitaikyti sociume, – pasakoja Milda, galiausiai prasitardama apie viena baisiausių gyvenimo patirčių. – Neretai asmenybės sutrikimai prasideda paauglystėje, pavyzdžiui po išprievartavimų. O tai man ir nutiko, kai buvau vos penkiolikos“, – sako Milda.
Moteris pasakoja, kad apie šią baisią patirtį pasipasakojo savo draugei, ši perpasakojo viską savo mamai, o ši – Mildos mamai. Tačiau lauktos pagalbos ji taip ir nesulaukė, nes mama savo dukrą... išbarė.
„Draugė nuo manęs nusisuko, o mama supyko – sakė, kad esu kalta, jog atsidūriau tokioje situacijoje.
Kurį laiką maniau, kad esu pati kalta dėl to, kad vyresnis vaikinas mane nugirdė ir per prievartą įsitempė į lovą. Stengiausi apie tai visai negalvoti, tačiau prieš keletą metų kažkas išjudino atmintį. Ėmiau suprasti, kas man tada nutiko, suvokiau, kad tai buvo traumuojanti patirtis.
Ilgą laiką nepasitikėjau vyrais. Bendrauti galėjau, tačiau visuo9se juose įžvelgdavau klastą, blogį, pavojų“, – sako Milda.
Diagnozių sūkuryje
Po draugo savižudybės Milda keliavo iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Susiradusi netinkamą gyvenimo palydovą – nuo kvaišalų priklausomą vaikiną – ji sunkiai brido iš gyvenimo duobės.
„Anuomet gyvenau susimetusi su nuo narkotikų priklausomu žmogumi iš kurio, žinoma, jokio palaikymo dėl savo savijautos nejutau, nes jis pats buvo ligonis. Ačiū Dievui, po pusmečio išsiskyrėme.
Po draugo savižudybės prisigėriau, puoliau į isteriją, niekaip negalėjau nurimti, tai tas tuometinis draugas man iškvietė greitąją.
Ligoninėje mane gydė, kaip nuo depresijos, bet išėjus gydymą psichiatrė toliau tęsė gydymą neuroleptikais ir antipsichotikais, motyvuodama tuo, jog taip ryškiai kaip aš besirengiantys žmonės depresija neserga. Keletą mėnesių gydžiausi taip, paskui gydymą nutraukiau.
Po kelių metų vėl kreipiausi į gydytojus, tik į kitą polikliniką. Man paskyrė gerti antidepresantus, kuriuos gėriau pusę metų, bet jokio poveikio nejutau. Tada po kurio laiko gavau siuntimą į Vilniuje esantį Vasaros g. dienos stacionarą, kur lankiau grupinę psichoterapiją ribiniam skyriuje.
Po kelių mėnesių vėl pablogėjo, prasidėjo manijos epizodai, ir kreipiausi dar į kitą polikliniką, kur buvo diagnozuota maniakinė depresija, paskirti stiprūs vaistai nuo depresijos ir manijos, nuo kurių išmiegodavau po 15-18 val. per parą“, – apie savo patirtį pasakojo moteris.
Tiesa, geriant vaistus nei manijos, nei psichozės epizodų nepasitaikė.
Vaiko laukimas... padėjo
Nepaisant to, kad moters pasitikėjimas vyrais išties buvo labai silpnas, vis dėlto ji rado savo gyvenimo vyrą. Su juo ji laiminga, be to, susilaukė vaikelio.
„Dabar esu ištekėjusi už vyro, su kuriuo esam kartu šešis metus. Turim vaikelį. Jis žino apie mano praeitį, iš tiesų, gal jis ne iki galo viską supranta, kas man buvo. Tačiau aš juo pasitikiu, ir su juo esame tikrai ilgai. Jis yra tas žmogus, kuris mėgsta šnekėti apie jausmus, ir kuriam pasipasakoju viską, ką išgyvenu“, – gražiais santykiais džiaugiasi Milda.
Moteris vaistus nustojo vartoti kuomet pastojo. Ir nors paprastai tokiais atvejais gydytojai rekomenduoja pirmiausia susitvarkyti savo sveikatą ir tik tada planuoti kūdikį, šį kartą netikėtas nėštumas išėjo į naudą.
„Pastojau, vaistus nutraukiau, mat jie vaikeliui yra mirtini. Nustojus gerti vaistus susitvarkė miego režimas, pradėjau anksti, kaip niekad gyvenime, keltis. Vis dėlto dar kartą praėjau grupinės psichoterapijos kursą Vasaros ligoninėje. Daugiau vaistų man gydytojai nebepaskyrė, motyvuodami kad nereikia.
Dabar ryškių pablogėjimų nebebūna ir visiems sakau, kad depresija nebesergu“, – džiaugiasi Milda.
Dar yra ką pakeisti
Tiesa, nepaisant to, kad psichologines bėdas iš esmės moteris išsprendė, vis dėlto ji teigia dar nesanti iki galo laiminga. Pasitaiko ir šiokių tokių sveikatos problemų, kurias sukelia nuo pat mažens streso išalintas organizmas. Be to, moteris susirgo ir išsėtine skleroze.
„Darbas atima tikrai nemažai laiko, kurį norėčiau praleisti su vaiku, ir jis nori būti su mama, dėl ko man skauda širdį. Bet labai bijau darbo pokalbių.
Man vis dar yra problemos su virškinimu, skrandžio refliuksas, kuris dėl streso tik paaštrėja. Nors jaučiuosi geriau, visgi pilnai įtampa niekur iš gyvenimo nedingsta
Be to, turiu labai silpną atmintį, nežinau kas tam turi įtakos. Ar tai, kad praeityje sirgau depresija, ar tai, jog susirgau išsėtine skleroze. Jos palydovė neretai būna ir depresija.
Žmonės išsigydę tokias ligas dar ilgai jaučia pasekmes“, – neslepia moteris.
Vis dėlto panašiame kelyje esantiems žmonėms ji pataria nenuleisti rankų, o pažinti save ir stengtis nuolat tobulėti.
„Tiesą pasakius, žmogaus elgesiui įtakos turi visa jo patirtis, ir kažkoks vienas įvykis negali kardinaliai pakeisti žmogaus asmenybės. Psichologinių problemų užuomazgos būna dar vaikystėje, o suvokimas apie jas ateina pamažu.
Bet aš linkiu nenuleisti rankų ir gilintis į save, pastebėti, kokios buvo praeities klaidos ir stengtis jų nebekartoti“, – pataria istorijos herojė.
***
Psichozė yra bendras psichiatrijos terminas, skirtas apibūdinti žmogaus psichinei būsenai, kurios metu asmuo iškreiptai suvokia aplinką, praranda racionalų ryšį su realybe.
Psichozės atveju gali pasireikšti įvairūs asmenybės, minčių bei elgesio pakitimai: iliuzijos ir klaidingi įsitikinimai, kurie paremti tvirtais, bet iš iškreipto suvokimo atsirandančiais argumentais, (pvz., paranoja); haliucinacijos, sutrikusi mąstymo funkcija; dažnai nesugebėjimas suvokti savo elgesio ir minčių keistumo ir nepagrįstumo, bendravimo bei kasdieninės veiklos atlikimo sunkumai.
Psichozės reakciją gali sukelti įvairūs tiek fiziologiniai, tiek funkciniai veiksniai, dėl ko psichozė paprastai laikoma fiziologinę ligą indikuojančio karščiavimo atitikmeniu psichinės ligos atveju.
Daugumai žmonių gyvenimuose pasitaiko panašių realybės iškraipymo epizodų, todėl vienas iš paplitusių mokslinių požiūrių yra, kad psichozė nėra normalaus žmogaus sąmoningumo nukrypimas, o tik jo dalis, susidarius ypatingai intensyvioms ar sunkioms gyvenimo aplinkybėms, kuriuo atveju psichozė greičiausiai nėra psichinės ligos simptomas.
