Šią istoriją buvęs seržantas E.Blanka nutarė atskleisti, norėdamas apsaugoti jaunus vyrus nuo galimų nemalonumų.
Daubėnų kaime, netoli Rudaminos, įsikūrusiam vyrui skaudu prisiminti savo tarnybą kariuomenėje. Buvusiam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono sandėlininkui-vairuotojui teko ištverti nemažai sunkumų.
Anksčiau remontininku tarnavęs vyras jautėsi įžeistas, kai buvo perkeltas į sandėlininko-vairuotojo pareigas, nes tai reiškė pažeminimą tarnyboje, o vėliau buvo pripažintas netinkamas profesinei karo tarnybai.
Tokį pažeminimą vyras mano užsitarnavo dėl to, kad norėjo sužinoti, kodėl nusižudė jo sūnus, tarnavęs tame pačiame batalione kaip ir jis pats.
Nelaimė atsitiko 2003 metų birželio 7-ąją, kai būdamas vos 27-erių nusižudė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Logistikos kuopos sandėlininkas-vairuotojas seržantas Nerijus Blanka. Tai buvo skaudi žinia. Už uolią nepriekaištingą ir sąžiningą tarnybą šis karys buvo ne kartą apdovanotas padėkos raštu. Mirus Nerijui, jo sūnui Lukui buvo vos ketveri.
Vargino vizitai pas gydytoją
Po sūnaus netekties Endriui viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Prasidėjo ne tik nugaros skausmai. 2005-ųjų sausį jis siunčiamas į tuometines Vilniaus universiteto Santariškių klinikas atlikti stuburo juosmeninės dalies kompiuterinę tomografiją. Grįžus į batalioną ir pasikalbėjus su gydytoju, seržantui buvo paaiškinta – jis negali dirbti ilgai sėdimo ir su vibracija susijusio darbo.
2005 metų vasario 8-ąją Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnyba jį pripažino kaip tinkamą profesinei karo tarnybai pagal nustatytą G sveikatos grupę, o pakartotinė ekspertizė turėjo būti skirta po pusės metų.
Vėliau jam buvo pranešta, kad negali eiti sandėlininko-vairuotojo pareigų, todėl bus perkeltas į kitas pareigas.
Nuo tada prasidėjo E.Blankos vizitai pas medikus, jis jautėsi niekam nereikalingas, o kitų pareigų taip ir neatsirado. 2005-ųjų kovą vyras 10 dienų paguldomas į Vidaus reikalų ministerijai priklausančią ligoninę Vilniuje.
Pasijuto niekam nereikalingas
Kai E.Blanka grįžo namo, jis ir toliau neturėjo darbo, todėl kreipėsi į savo poliklinikos gydytoją.
Išsipasakojusiam apie savo bėdas ir jaučiamą psichologinį spaudimą pasitraukti iš tarnybos vyrui medikė skyrė raminamųjų vaistų. Vėliau jis gavo siuntimą į Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centrą. Grįžus iš šio centro namo, vėl nebuvo aišku, ką toliau daryti.
Jis buvo nukreiptas į Karo medicinos tarnybą. Nuo 2005 balandžio 11-osios iki gegužės 16-osios ši tarnyba vyrui įteikė laikinojo nedarbingumo pažymą, o jame – pirminė diagnozė F32.2 (sunkus depresinis epizodas).
Dar po kelių mėnesių buvo pripažinta, kad E.Blanka netinkamas profesinei karo tarnybai. 2006 metų rugsėjį remdamasi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro atliktomis ekspertizėmis, Karinės medicinos ekspertizės komisija padarė išvadą, kad seržanto psichikos sutrikimo išsivystymui galėjo turėti įtakos tarnyba kariuomenėje.
Likus pusantrų metų iki sutarties pabaigos vyras buvo atleistas iš karinės tarnybos, kurioje praleido beveik 15 metų. E.Blanka įsitikinęs, kad dėl psichikos ligos diagnozės jo niekas nepriėmė į darbą.
Kurį laiką valstybė mokėjo vyrui neįgalumo pašalpą, o krašto apsaugos ministerija – už ištarnautus metus. Tik sulaukęs pensijinio amžiaus, jis pasijuto saugiau.
Depresijos diagnozę įtarė kaip kerštą
E.Blankai skaudžiausia, kad jo dokumentuose atsirado įrašas apie depresiją.
Didžiausią smūgį vyras patyrė, kai neteko sūnaus Nerijaus.
E.Blankos sūnus taip pat tarnavo kariuomenėje, buvo sandėlininkas. Nelaimės išvakarėse tėvas paskutinį kartą telefonu pasikalbėjo su sūnumi ir norėjo jį pakviesti į talką, nes tuo metu sode statė namą.
„Gerai, tėvai, pakalbėsime vakare“, – toks buvo sūnaus atsakymas. Tačiau jis tuo metu nežinojo, kad tai paskutiniai sūnaus žodžiai.
Nors kitą rytą Nerijus dar žadėjo vykti į Gariūnus pirkti dovanų savo sūnui, kurį norėjo pasveikinti su gimtadieniu, bet šio žodžio neištesėjo.
Nerijus nusižudė nuomojamame bute Pilaitėje. Jo tėvas įtarė, kad sandėlininku tarnavęs kariuomenėje sūnus neatlaikė įtampos ir bijojo būti apkaltintas dėl materialinių nuostolių.
Tėvas kreipėsi į prokurorą, kad būtų patikrintas sandėlys, kuriame tarnavo jo sūnus. Tąkart prokuroras tikino, kad šis prašymas lengvai įvykdomas, nes ne tokie kriminalai išaiškinami, o čia tik paprasta užduotis – patikrinti sandėlį. Tačiau ši patikra baigėsi nelauktai – tuo užsiėmė karo policijos pareigūnai.
Netekęs sūnaus, vyras gavo laišką apie tai, kad buvo atliktas tarnybinis tyrimas, bet nerasta jokių trūkumų.
„Taip viskas baigėsi, kaip ir su tuo skandalu dėl vadinamųjų auksinių šaukštų, nes savi tikrino savus“, – apgailestavo E.Blanka.
Kadangi jo sūnus Nerijus buvo kariškis, imtis šios bylos galėjo tik karo policija.
Tačiau sūnus tėvui nekart buvo skundęsis, kad sandėlyje yra trūkumų, buvo „prirašyta“ visokių buitinių dalykų, kurių jis nematė savo akyse, bet turėjo dėti savo parašą kaip sandėlininkas.
Nervinė įtampa galėjo būti sūnaus savižudybės priežastis, bet ji nebuvo patvirtinta.
Iki šiol susigraudina išvydęs kareivį
Šiemet birželį sukaks 15 metų, kai E.Blanka palaidojo savo sūnų. Iki šiol vyras susigraudina, jei gatvėje pamato einantį kareivį. Graudu jam būna ir žiūrint televizijos laidas apie Lietuvos kariuomenę.
Vyras įsitikinęs – medikai parašė jam depresijos diagnozę, kad nekaišiotų nosies ten, kur nereikia. Jis prisipažino, kad labiau vargino padidėjęs kraujospūdis, stuburo liga dėl patirtos traumos nei pripažinta depresija, nes tokia liga jis nesirgęs.
„Mano atleidimas susijęs su sūnaus mirtimi, aš skundžiausi prokuratūrai, kadangi nenorėjau, kad sūnaus mirties aplinkybes nagrinėtų karo policija, bet į mano norą niekas neatsižvelgė“, – sakė vyras.
2005 metais E.Blanka buvo pripažintas kaip netinkamas karinei tarnybai, sužinojęs, kad gali apskųsti sprendimą dėl to, kad neteisingai buvo atleistas, jis kreipėsi į teismą.
Vyras tikino, kad laimėjo, nes pagaliau sulaukė kompensacijos, tačiau prarasto sūnaus jam niekas nesugrąžins.
Pagalbą teikia psichologai
Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento visuomenės informavimo skyriaus specialistė Aušra Vaitkevičiūtė:
„Šiuo metu krašto apsaugos sistemoje tarnauja 29 psichologai, kurie rūpinasi karių rengimu, teikia psichologinę pagalbą kariams, atliekantiems tarnybą sudėtingomis, padidinto pavojaus sveikatai ar gyvybei sąlygomis, rūpinasi karių psichologine gerove.
Kariams pagal poreikį teikiamos individualios ir grupinės psichologinės konsultacijos: 2017 m. kariams buvo suteikta daugiau nei 2,2 tūkst. psichologinių konsultacijų (pirminių ir tęstinių), periodiškai vykdomas švietimas ir mokymas įvairiomis psichologinėmis temomis (2017 m. organizuotuose mokymuose dalyvavo daugiau nei 11 tūkst. karių), teikiamos kitos psichologinės paslaugos.
Lietuvos kariuomenėje karo psichologai išdėstyti regioniniu principu, siekiant, kad psichologinė pagalba būtų kuo arčiau kario bei lengviau prieinama – kariai gali gauti psichologinę pagalbą kiekviename dalinyje ir pažinti psichologą ne tik kaip žmogų, kuris atlieka psichologinį įvertinimą medicininės ekspertizės metu, bet ir kaip žmogų, teikiantį realią pagalbą, iškilus psichologiniams sunkumams kasdienybėje.
Taip pat kariai turi galimybę kreiptis psichologinės pagalbos visą parą veikiančiu karių psichologinės pagalbos telefonu ar elektroniniu paštu.
Endriaus Blankos istorija (2003-2006 m.) yra išimtinis atvejis Lietuvos kariuomenėje, kai buvo nustatyta prielaida teigti, kad psichikos sutrikimo išsivystymui įtakos galėjo turėti tarnyba kariuomenėje.
Tai siejama ir su jo sūnaus, taip pat tarnavusios Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalione sandėlininku, savižudybe.
Kariams LR įstatymai numato įvairias garantijas, tame tarpe ir galimybę gauti išmokas, kompensacijas, kurios mokamos, jei nustatomas sveikatos sutrikimo ryšys su tarnyba.“
