Kitokia mergaitė
Vos gimus Jūratei buvo nustatyta galvos egzema, šią ligą ji paveldėjo iš savo senelio. Mama mergaitę gydė, kaip tik galėjo, nes medikų skirti vaistai negelbėjo. Galiausiai paaiškėjo, kad egzema – ne didžiausia mergaitės bėda. Jūratės senelis pirmas pastebėjo, kad ji nemato barškučių ir kitų žaisliukų. Apie tai nedelsdamas pasakė ir jos mamai.
Susirūpinę tėvai nuvežė dukrytę pas medikus. Šie nustatė, kad prasto regėjimo priežastis – egzemos komplikacijos, bet parašė diagnozę – įgimta katarakta. Jūratė tuomet vos matė dienos šviesą. Lietuvos medikai sakė negalį padėti ir nematą galimybių pagerinti mergaitės regėjimo, bet Jūratės tėvai su tuo nesusitaikė ir rankų nenuleido.
Vos ūgtelėjusią dukrą nuvežė į Odesą. Tada ten dirbo geriausi akių gydytojai. Jūratę operavo du kartus, pirmoji operacija nepavyko, antroji buvo sėkmingesnė. Mergaitės regėjimas pagerėjo. „Turiu nedidelį regėjimo likutį, moku juo naudotis“, – sako Jūratė ir pasakoja, kad tuo metu, kai augo, vaikai buvo mokomi regėjimo trūkumą kompensuoti klausa, lytėjimu – apčiuopdami žmogų arba daiktą. „Ar pastebėjote, kad kalbėdamas silpnaregis nežiūri žmogui į akis? O aš išmokau žiūrėti“, – sako Jūratė.
Toli nuo namų, bet laiminga
Kai Jūratei buvo aštuoneri, tėvai ją nuvežė į Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklą. „Aš labai norėjau į mokyklą, kurioje būtų daug vaikų. Šioje mokykloje visi bendramoksliai buvo neregiai arba silpnaregiai, todėl nesijaučiau kitokia“, – pasakoja moteris. Čia dirbusi muzikos mokytoja, išgirdusi, kaip mergaitė dainuoja, nusprendė, kad ji turi puikią muzikinę klausą, ir pakvietė lankyti muzikos bei šokių būrelius. Taip prasidėjo draugystė su muzika.
1975 metais ji, kaip ir dauguma Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklos mokinių, buvo perkelta į Vilniuje įkurtą Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių centrą. Baigusi devynias klases Jūratė savo ateitį jau siejo tik su muzika. Vis dėlto nė nenujautė, kaip pasijus, išėjusi iš saugios Aklųjų ir silpnaregių centro aplinkos.
Tarsi su minuso ženklu
Jūratė pasakoja, kad atsidūrusi už aklųjų ir silpnaregių mokyklos sienų skaudžiai pajuto savo kitoniškumą. „Dabar suprantu, kad kitiems nerūpėjo, kaip ir kiek aš matau. Bėda buvo manyje, bet aš to nesuvokiau ir pati sau rašiau minuso ženklą“, – sako ji.
O priežasčių abejoti ir nusivilti savimi buvo. Mergina įstojo mokytis chorvedybos tuometėje Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, mokydamasi dainavo Vilniaus chore, tačiau nesijautė gerai. „Pati nesuprantu, kodėl pasirinkau chorvedybą, juk prastai matau, o chorvedybai akys svarbiausia. Chorvedys turi matyti partitūrą, o tų partitūrų būna labai daug“, – svarsto moteris.
Jūratė apgailestauja, kad mokykloje dirbę muzikos mokytojai ir priėmimo komisijos nariai tada jai nepasakė: „Vaikeli, tau juk reikės iš lapo skaityti, o tu nematysi, bus labai sunku.“ Dabar pati atsako: „Gal nedrįso?“ Kalbėti apie negalią tuomet iš viso buvo nepriimtina, o ir pati Jūratė juk kaip įmanydama stengėsi, kad dėstytojai nesuprastų, jog ji prastai mato... „Vaidinau, kad man sekasi puikiai, o viduje tokia siaubinga nykuma, net gyventi nesinorėjo“, – prisimena Jūratė.
Po pusantrų metų mergina metė chorvedybos studijas, bet baimės ir kompleksai tebekamavo... „Dabar suprantu, kad visi mano kompleksai kilo iš nemeilės sau, iš negebėjimo savęs gerbti“, – tikina moteris. Vėliau, kai Jūratė klausėsi psichologo Eugenijaus Laurinaičio paskaitų ir mokėsi analizuoti save, suprato, kad jos kompleksai buvo nulemti vaikystės. „Manęs neskriaudė, mane labai mylėjo, bet aš buvau ne ta mergaitė, kuri gražiai dainuoja, o ta, kuri blogai mato. Namiškiai nesuprato, kad pernelyg didelė globa suvaržo, pradeda slėgti ir verčia manyti, kad esu kitokia“, – sako moteris.
Lemtingas konkursas
Kad ir ką jautė, su muzika Jūratė išsiskirti negalėjo. Po kelerių metų, paskatinta Vilniaus choro vadovo Juozapo Kairio, Jūratė vėl stojo mokytis į tuometę Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, tik šį kartą pasirinko dainavimo specialybę. „Kai pradėjau studijuoti vokalą, grupėje buvau vyriausia. Mane dėstytojai ir studentai gerbė, nes aš ne tik mokiausi, bet ir dainavau Vilniaus chore, teko padainuoti ir solo“, – pasakoja Jūratė.
Baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą Jūratė neketino toliau mokytis, bet lemtis surikiavo savaip. 1991 metais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga organizavo pirmąjį Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursą. Jūratė konkurse dalyvavo ir užėmė pirmąją vietą.
Po konkurso prie dainininkės priėjo komisijos narė profesorė Giedrė Kaukaitė ir pasakė, kad jai labai patiko Jūratės balsas ir dainavimas. Profesorė pakvietė Jūratę stoti į Muzikos akademiją ir pažadėjo paruošti stojamiesiems egzaminams. Tuomet Jūratė negalėjo atsidžiaugti, kad dirbs su tokia garsia dainininke. Ir nė nenujautė, kad su G. Kaukaite bendradarbiaus dar ilgus metus.
Nepasitikėdamas savimi negali žengti į sceną
Muzikos akademijoje Jūratė buvo vienintelė silpnaregė studentė. Tuomet dar nebuvo technikos natoms pasididinti, tad moteris persirašinėdavo natas pasilenkusi prie lapo ir dar apsibraukdavo raudonai, kad geriau matytų.
Iki tol Jūratę kamavę kompleksai pamažu nyko. Reginčiųjų pasaulyje ji jautėsi vis geriau. Ji žinojo, kad nepakeitusi požiūrio į save negalės dainuoti scenoje. „Išeidamas prieš publiką turi tikėti savimi, kitaip ir kiti netikės tavimi“, – neslepia dainininkė.
Akademijoje dainuoti Jūratė mokėsi septynerius metus, daug dirbo, kad įvaldytų dainavimo techniką, išsiugdytų charakterį. „Turėjau būti drąsi, atkakli, o mano negalia mane užgrūdino“, – tikina moteris.
Darbas surado pats
„Dar besimokydama Muzikos akademijoje įsidarbinau „Liepaitėse“. Tai buvo 1994 metais“, – prisimena Jūratė. Profesorė G. Kaukaitė pakvietė tuometį „Liepaičių“ chorinio dainavimo mokyklos direktorių Petrą Vailionį į Jūratės koncertą, o direktorius, sužavėtas jos balso, pakvietė ją dirbti savo mokykloje. Direktorius manė – tam, kad mokiniai pajustų tikro dainavimo skonį, muzikos turi mokyti profesionalūs vokalistai.
Jūratė labai apsidžiaugė. Negalėdama išgyventi iš gaunamos stipendijos, ji dirbo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre: budėjo, valė patalpas, o čia – darbas pagal specialybę... Jūratė jį dirba jau 22 metus. „Visame mokytojų kolektyve esu vienintelė silpnaregė“, – sako ji ir pabrėžia, kad dėl to nejaučia jokių nepatogumų. Ji dirba su 6–11 klasių mokinėmis.
Paaugliukės būna dygliuotos, o vyresnės turi savų išgyvenimų, kuriuos kartais patiki ir vokalo mokytojai. Jūratė mokinėms pasakoja, ką išgyveno pati, kaip siekė savo svajonės. „Liepaičių“ koncertuose moteris atlieka solo partijas, su „Liepaitėmis“ ji dalyvavo J. S. Bacho muzikos festivalyje Vokietijoje, dainavo didžiausiose Lietuvos koncertų salėse.
Draugą sutikau, kai pamilau save
Jūratė su mylimu vyru drauge jau dešimt metų. „Kai pradėjau mylėti save, ir mane pamilo“, – atvirauja moteris. Draugas visada pasiruošęs Jūratei padėti, padrąsinti. Automobiliu ją veža į repeticijas ir sodą, kuriame moteris mielai leidžia laisvą minutę. „Mano regėjimo negalia netrukdo gėlių darželių ir daržovių lysvių ravėti“, – juokauja ji.
Jūratė sklidina optimizmo, gyvenimo džiaugsmo, atvira naujoms patirtims: „Noriu perduoti žinutę visiems, kurie šiandien abejoja savimi, menkina save: atraskite save, pamilkite ir viskas aplink jus pasikeis!“
Susiję straipsniai
