Baldų restauravimu Simona susidomėjo iš nepritekliaus. Dar studijuodama sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir įsikūrė aptriušusiame nuomojamame bute.
Pinigų nebuvo daug, o gyventi norėjosi gražiai. Tuomet moteris pamėgino prikelti iš numirusiųjų seną neišvaizdų bufetą ir rezultatu liko patenkinta. Ėmėsi dar vieno baldo, ir dar vieno...
Vėliau Simonos finansinė padėtis pagerėjo, bet noras perdarinėti senienas niekur nedingo. Jau tyčia internete ieškodavo senų sovietinių baldų, kuriuos kažkas norėdavo atiduoti, ir galvodavo, ką įdomaus galėtų su jais padaryti.
Sovietinę sekciją galėjo transformuoti į linksmą lentyną-namelį vaikų kambariui, o niūrią komodą paversti linksma ir gėlėta!
Tiesą sakant, kartą buvo ir taip, kad, pastebėjusi įdomią seną konsolę prie šiukšlių konteinerio, nesusilaikė ir įsidėjo ją į automobilį, nes norėjo jai suteikti dar vieną šansą. „Kai imuosi naujo projekto, man pačiai įdomu, kas iš jo išeis...“, – sakė kūrėja.
Vienu metu Simonos namai buvo pilni senų baldų – ir tų, kuriuos ji atnaujino, ir tiesiog tokių, kurie buvo įdomūs. Tačiau šeima pamatė, kad skirtingų stilių baldais apkrauti namai tapo labai stilistiškai nevientisi.
Kaip patys su vyru juokavo, tokiame bute gyventi „visiškai ne fengšui“. Taigi Simona pasiryžo ir didžiąją dalį ilgai kauptų senienų bei perdarytų baldų žmonėms pardavė arba atidavė, o savo namus apsistatė naujais iš vieno prekybos centro.
Moteris pasakojo, kad visai nebuvo gaila atiduoti ir tų baldų, kuriuos atnaujindama buvo sugaišusi nemažai laiko – jai smagus pats kūrybinis procesas.
„Kai kažkokį darbą užbaigiu, tris dienas juo pasidžiaugiu, o po to pradedu galvoti, ką dar galėčiau jame patobulinti... Taigi man tik ramiau, kai baldas iškeliauja ir jo tobulinti nebereikia“, – pasakojo žavi moteris. Be to, ji patenkinta, kad kai kurie jos darbai iškeliavo į įdomias vietas, kaip kad šokių studija ar teatras.
Simona sakė, kad baldų restauratore savęs vadinti nedrįsta, visgi restauravimas – rimta specialybė, o ji jos nestudijavo, yra baigusi teisės krypties studijas. Visgi ji ir tolesnę savo veiklą sieja su baldų atnaujinimu.
Pašnekovė entuziastingai pasakojo: „Man tarsi ore sklando įvairios su baldais susijusios idėjos, kurias labai norisi įgyvendinti. Pavyzdžiui, ilgai įsivaizdavau komodą, dekoruotą cirko motyvais, ir pagaliau ją pasidariau.“
Beje, tam, kad seną baldą restauruotumei, tikrai neužtenka dažų, teptuko ir piešimo įgūdžių. Pirmiausia reikia nušveisti ar nugremžti, sulyginti seno baldo paviršių, o jau tada seka kūrybiškesnė dalis.
Nors Simona restauravimo ėmėsi iš taupumo, dabar ji paneigtų daugelio įsivaizdavimą, kad atnaujinti seną baldą yra daug pigiau nei įsigyti naują. Atvirkščiai – dabar yra tikrai nebrangių naujų baldų, o senų restauravimui reikia ilgo darbo, kainuoja ir medžiagos.
Dovana vaikui iš 1960-ųjų
Pagrindinė veikla, kuria Simona namie užsiima dabar – senų sovietinių spintelių perdarymas į... vaikiškas virtuvėles. Prieš gerus metus sūnaus darželyje ji išgirdo, kad jie neturi vaikiškos virtuvėlės, ir prisiminė, kad „Printerest“ platformoje buvo mačiusi virtuvėlę, pagamintą iš senos lentynos. Pažadėjo darželiui tokį dalyką pagaminti ir padovanoti.
Susirado internete atiduodamą seną spintelę ir ėmėsi darbo. Buvo ir momentų, kai norėjo viską mesti, nes pasirodė, kad visas tas kaitlentes, orkaitės dureles ir kriauklę pagaminti ne taip jau paprasta... Visgi ištvėrė iki galo ir rezultatu liko patenkinta.
Pasilsėjusi ryžosi dar vieną spintelę paversti virtuvėle, po to – dar vieną. Tolesniam darbui labai įkvėpė žmonių komplimentai „Facebook“ socialiniame tinkle. Ir tarsi savaime atsirado žmonių, norinčių tokias virtuvėles nupirkti savo vaikams.
Kadangi Simona laiko darbui turi mažai ir per mėnesį pagamina 1-2 virtuvėles, norinčiųjų eilė jau nusidriekė iki Kalėdų, o užsakymų tolesniam laikotarpiui kol kas nepriima.
Tiems užsakovams, kurie gali mainais atgabenti seną spintelę, taiko nuolaidą. Būna įdomu, kai, tarkim, užsakovė Aistė mainais už naują virtuvėlę atveža seną spintelę, o vėliau socialiniame tinkle pamato, kaip neatpažįstamai ji pasikeitė, iškeliaudama pas Gretos vaiką. Ir taip naują gyvenimą pradeda spintelės, kurios pagamintos 1960-1970 m.!
Verslo planas atsiras savaime
Tiesa, perdarymui Simona renkasi tik tuos senus baldus, kurių paviršius faneruotas, nes jie atrodo prabangiau. Tie baldai paprastai būna papildomai dažyti, lakuoti, tad pirmiausia turi nušveisti senus dažus, o jau tada naujai lakuoja ir piešia. Renkasi tik ekologiškus dažus, kurie nekenktų, net jei vaikas pradėtų medinį kraštą graužti.
Dabar Simona yra pagaminusi apie dvidešimt virtuvėlių, ir kiekviena jų – skirtinga. Moteris sakė: „Būtų paprasčiau kartoti tą patį, bet man būtų neįdomu. Kaskart sugalvoju kažkokią naują detalę, pavyzdžiui, šiuo metu gaminu virtuvėlę, kuri turės užuolaidėlę.“
Ir pridūrė, kad dar neperžengė ribos, ir virtuvėlių gamyba yra mano hobis, ne verslas. Juk sakoma, kad jei hobis virs darbu, tai jo nebeliks.
Neseniai ji su drauge išsinuomojo studiją ir netrukus imsis darbo joje. Ar ten darbuosis su virtuvėlėmis, ar su kitokiais projektais, dar gerai nežino. Moteris sakė: „Seniau būdavau linkusi kurti detalius ateities planus, bet įspūdingų rezultatų tai neatnešdavo. Dabar atsipalaidavau, leidau sau plaukti pasroviui, ir, rodos, neblogai išeina. Štai virtuvėles dariau tiesiog todėl, kad man to norėjosi, o žmonės jomis domisi... Gal savaime ateis ir atsakymas į klausimą, kokios veiklos imtis studijoje.“
Artimiausiu metu moteris dirbs joje tik tuomet, kai jos vyras Aivaras galės prižiūrėti vaikus. Jis dirba vadovaujamą darbą IT srityje ir dažnai darbe užtrunka nuo 8 iki 20 val. Tačiau daugiavaikė mama sako, kad jaučiasi labai užsisėdėjusi tarp keturių sienų ir labai nori išeiti padirbėti nors retkarčiais.
Kai jaunėlis Gabrielius dar kiek paūgės, bus galima pradėti galvoti ir apie darželį. Beje, apie auklę galvoti moteriai nesinori – nors vaikus ji be pertraukos augina nuo 2010 m. ir norėtų pakeisti aplinką, mano, kad mažyliai turi augti su mama. Tėvai moteriai negali daug padėti, nes gyvena kitame Lietuvos gale.
Planavo būti jauna daugiavaike
Simona su vyru augina keturis sūnus: Vytautui 8 m., Gyčiui – 6 m., Vincentui – 2 m., o jaunėliui Gabrieliui – 8 mėn. Moteris sakė: „Dar kai buvau paauglė, nežinia kodėl visiems kartojau, kad turėsiu keturis sūnus, ir jų visų susilauksiu iki 28 m. Ir šį planą įgyvendinti visai netyčia pavyko!“ Tiesa, moteris dabar susituokusi antrą kartą, o du vyresnieji jos sūnūs – iš pirmosios santuokos. Jų tėtis gyvena užsienyje, bet su vaikais daug bendrauja ir kiek galėdamas jais rūpinasi, draugiškai sutaria ir su buvusia žmona.
Daug skaudžių išgyvenimų su dabartiniu vyru Aivaru Simona patyrė pernai, kai sužinojo, kad jų sūnui Vincukui įtariamas autizmas. Dvimetis berniukas judrus ir vis kažką kalba sava kalba. Jis nelabai supranta tai, kas jam sakoma, o kad suprastų žodžius, turėtų jų mokėtis kaip užsienio kalbos.
Simona pasakojo: „Išgirdusi sūnaus diagnozę išgyvenau gedulą. Juk ši diagnozė reiškia, kad tu netekai tokio vaiko, kokį jį įsivaizdavai, apie kokį svajojai. Jis bus visai kitoks, ir nė neaišku, ar mokės kalbėti. Gerai nors, kad Vincukas išmoko vaikščioti ir žiūrėti žmonėms į akis...“
Po beveik metų gedulo moteris susitaikė su tuo, kad sūnelis yra toks, koks yra, ir jo būklės nesureikšmina. Tik liūdna, kad Lietuvoje tokiems vaikams nesuteikiama pagalba, nė nepaaiškinama, kaip juos auginti. Vincukui įtariama diagnozė bus tikslinama, kai jam sueis treji, o iki tol – gyvenkite, kaip norite.
Kai sužinojo Vincento diagnozę, pora jau laukėsi Gabrieliaus, ir labai išgyveno dėl to, ar su juo bus viskas gerai. Laimei, ketvirtasis sūnus gimė sveikas. Beje, Gabrielius vienintelis buvo netyčiukas. Kiti berniukai buvo planuoti, o turėdama tris Simona buvo pradėjusi abejoti, ar to ketvirto vaiko artimiausiu metu bereikia – gal iki tol reikėtų pasiieškoti naujo būsto ir nuo vaikų pailsėti – bet viskas išsisprendė savaime.
Ji mato, kad vyresniesiems sūnums reikia individualaus dėmesio – tokio, kurį mama skirtų tik vienam vaikui, o ne keturiems iš karto. Taigi kartais ji paprašo vyro grįžti namo anksčiau, o pati su Vytautu arba Gyčiu dviese iškeliauja į kokią kavinę ar į muziejų (žinoma, namie liekantis brolis nebūna patenkintas, bet jam tenka palaukti savo eilės).
Taigi Simona dabar rūpinasi keturiais vaikais, iš kurių du ugdymo įstaigų nelanko, namais, gražina baldus ir dar turi sodą, kurį reikia paruošti vasaros sezonui. „Kartais žmonės klausia, kaip aš viską spėju, ir aš jiems atsakau, kad nespėju“, – nusijuokė pašnekovė.
Tačiau būti jauna daugiavaike mama jai patinka: „Kai perkopsiu per 30 m., vaikai bus paūgėję ir galėsiu galvoti apie karjerą. O jei vaikus augini iki 40-ies, grįžus į darbo rinką Lietuvoje karjeros siekti jau sudėtinga.“
