Anksti išgirsta diagnozė
Vladas pamena, kad jautėsi stiprus ir energingas, kupinas jėgų ir gyveno įprastai, kai buvo užkluptas negalavimų: kamavo stiprus galvos skausmas, svaigimas, itin dažnai kito kraujo spaudimas. Vyras kreipėsi į medikus. Atlikus tyrimus paaiškėjo negailestinga diagnozė – inkstų nepakankamumas. Tai reiškė, kad netrukus Vladui prireiks inkstų persodinimo operacijos.
„Tyrimų rezultatai rodė itin prastą mano inkstų funkciją. Medikai pranešė, kad inkstų liga išsivystė peršalus galūnes. Man pasakė, kad jų funkcija laikui bėgant prastės, vėliau reikės pakaitinės inkstų terapijos, o galiausiai – transplantacijos. Kažkodėl nesureikšminau šitos žinios, tikėjausi, kad taip blogai nebus, tikrai neįsivaizdavau, kad mano gyvenimas kardinaliai pasikeis“, – anuometinius išgyvenimus prisimena vyras.
Pasak Vlado, tuomet medikai jam neskyrė jokių ypatingų medikamentų ar specialaus gydymo. Vis dėlto maždaug po 10 metų, tikrinantis dėl skrandžio ligų, paaiškėjo, kad jo inkstai nyksta, tad rekomenduota reguliariai lankytis pas gydytojus ir tikrintis inkstų funkcijos pakitimus.
Lengvas gydymas padėjo sutaupyti laiko
Vladas sako tada klausęs rekomendacijų, netgi savanoriškai kas pusę metų stengėsi valyti organizmą lašelinėmis. „Vienas gydytojas pasiūlė išbandyti organizmo valymo metodą, ir man jis pasirodė gana veiksmingas. Kas pusę metų lankydavausi poliklinikoje ir savaitę kasdien lašindavausi po 1 litrą skysčių. Po šių procedūrų mano organizmas tikrai atsigaudavo. Paskui jau jausdavau, kada reikia lašelinės, kada organizmas jau užterštas dėl nefunkcionuojančių inkstų“, – pasakoja vyras.
Pasak Vlado, tyrimai metams bėgant vis prastėjo, tačiau darbų gausa nuosavoje batų taisykloje ir intensyvus gyvenimo tempas, šeimos reikalai vis nutolindavo lankymosi pas medikus datą. Vladas – aistringas žvejys, tad sveikatos negalavimus pamiršti padėdavo laikas prie ežero su meškere rankose ar gamtoje su šeima. Nežinia, kas padėjo – ar tokios atsipalaidavimo minutės, ar artimųjų palaikymas, o gal maldos, tačiau taip vyras be didelių problemų gyveno dar bene dešimtmetį.
Staigus smūgis privertė suklusti
Vis ignoruodamas prastėjančius tyrimų rezultatus, Vladas nepastebėjo, kaip jo sveikata tiesiog žaibiškai suprastėjo. Tuomet jis ir buvo greitąja nugabentas į ligoninę. Paaiškėjo, kad vyro inkstai jau beveik sunykę, nebefunkcionuoja, tad reikėjo nedelsiant pradėti pakaitinę inkstų terapiją – dializes.
„Net nebebuvo kada bijoti tų dializių ar įvairių prieš jas taikytų procedūrų. Pakaitinei inkstų terapijai reikalinga fistulė (venos ir arterijos jungtis), o jai prigyti nebuvo laiko, tad man buvo įstatytas centrinis kateteris (įvedamas per kaklą į centrinę veną, vedančią link širdies) ir pradėtos hemodializės“, – atsimena Vladas. Vyras pasakoja, kad pirmosios dializės buvo sunkios ir skausmingos tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Procedūrą buvo sunku ištverti, su dviem storomis adatomis rankose reikėdavo išgulėti net 4 valandas du kartus per savaitę, o po procedūros visiškai nebūdavo jėgų.
„Dializės man buvo labai sunkios, o diena po jų – siaubinga. Kraujo spaudimas itin stipriai nukrisdavo, svaigdavo galva, būdavo labai silpna. Jausdavausi tarsi išgręžtas tikrąja to žodžio prasme. Buvo sunku ir dėl to, kad fistulė – jungtis, kurios reikia dializei atlikti – neveikė. Stengiantis ją „užvesti“ per pusę metų man atliktos 6 operacijos“, – prisimena pašnekovas.
Galiausiai fistulė ėmė veikti, liko laukti inksto persodinimo operacijos. Pasak Vlado, laikas supratus, kad tavęs laukia operacija gana grėsmingu pavadinimu – transplantacija, itin sunkus, tačiau džiaugiasi, jog šalia jo visada buvo artimieji – mylima žmona, tėvai, jau suaugę vaikai. Jie padėjo, palaikė ir neleido palūžti.
Organo laukė apie metus
Sužinoję, kad vienas iš giminaičių galėtų tapti donoru, šeimos nariai ėmė tirtis. Paaiškėjo, kad žmonos inkstas tiko idealiai, ir ji nedvejodama sutiko vyrui jį dovanoti. Jau buvo pradėta ruoštis planuojamai inksto persodinimo operacijai, kai tyrimai parodė, jog Vladas per dializes užkrėstas hepatitu B, todėl transplantacijos atlikti nebegalima.
„Mano žmona manimi labai rūpinasi, tad, be jokios abejonės, jei būtų reikėję, būtų išgelbėjusi man gyvybę, bet dėl rasto hepatito B rizika buvo per didelė. Buvau gydomas ir ruošiamas mirusio donoro organo transplantacijai“, – pasakoja Vladas.
Į atranką dėl inksto vyras vyko tris kartus ir, kaip sakoma patarlėje, trečias kartas nemelavo. Prieš 11 metų, po 1,5 metų dializių, Vladui atlikta inksto persodinimo operacija. „Kai manęs daktarai klausė, ar bijau, sakiau, kad tikrai nebijau, nors viduje jutau jaudulį, nerimą, visą kūną purtė šaltis. Žinoma, pats organizmas jautė, kad laukia didžiulis iššūkis“, – laiką prieš pat transplantaciją prisimena Vladas.
Operacija pavyko. Vos persodintas naujasis inkstas Vlado kūne ėmė „dirbti“. Vyras ėmė greitai sveikti ir neilgai trukus atsigavo, o vis gerėjanti savijauta ir puikiai funkcionuojantis inkstas leido džiaugtis gyvenimu.
Visavertis gyvenimas
Į darbo rinką vyras taip ir negrįžo, nes batsiuviai dirba kenksmingomis sąlygomis – kasdien tenka įkvėpti klijų ir kitų cheminių medžiagų garų. Vis dėlto svarbiausia, kad Vladas džiaugiasi galįs gyventi be dializės aparatų ir didelių sveikatos negalavimų: gali keliauti, užsiimti mėgstama veikla, tereikia tik nuolat vartoti vaistus, kurie padeda išvengti inksto atmetimo rizikos.
Laimingas 55 metų vyras šiuo metu prižiūri anūkus (vienas jų jau mokyklinukas, kitas – 2,5 metukų). Tai jam suteikia laimės ir džiaugsmo, naujų patirčių, nepakartojamų akimirkų. O kai nereikia „dirbti“ seneliu, džiaugiasi galėdamas užsiimti savo didžiausiais pomėgiais – žvejyba ir grybavimu. Tam dabar turi laiko ir neslepia, kad, jei galėtų, grybautų ar žvejotų valandų valandas, negalvodamas apie laiką ir rūpesčius.
Vladas nuoširdžiai dėkoja savo donorui ir jo artimiesiems, kurie sunkią gyvenimo akimirką apsisprendė mirusio artimojo organus paaukoti visiškai nepažįstamam žmogui, kuriam ta dovana suteikė galimybę gyventi, džiaugtis šeima ir matyti augančius anūkus.
Susiję straipsniai
