Apribotos galimybės
Statistiniais duomenimis, Lietuvoje yra apie 7000 negirdinčių ir bene du kartus daugiau neprigirdinčių žmonių. Nors šiandien šios bendruomenės aktyvios, įvairiais būdais siekia atkreipti visuomenės dėmesį į klausos negalią, kovoja už savo teises, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, vis dėlto neišvengiama problemų ir nesusipratimų.
Kaip pasakoja Utenos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugijos pirmininkė R. Briedienė, sovietmečiu klausos negalią turintys žmonės turėjo kur kas mažiau galimybių nei dabar. Pavyzdžiui, apie studijas aukštojoje mokykloje buvo galima tik pasvajoti, o šiais laikais tereikia į paskaitas atsivesti gestų kalbos vertėją. Dabar įvairių negalių turintys žmonės aktyvūs, kovoja dėl savo teisių, visuomenė supratingesnė ir jautresnė, tačiau tai nereiškia, kad turintiems negalią viskas kaip rožėmis klota.
„Kurtiesiems apribotos laisvalaikio galimybės, – pasakoja R. Briedienė. – Pavyzdžiui, per televiziją rodoma įdomi laida, o titrų nėra, todėl sėdi priešais televizorių ir nieko nesupranti. Kurtieji labai kovoja, kad laidos būtų bent jau su titrais. Galbūt ateityje taip ir bus, – viliasi pašnekovė. – Kai reikia reikalus tvarkyti, pavyzdžiui, eiti pas gydytojus, kviečiamės vertėją, o į namus juk vertėjos neišsikviesi, kad laidą išverstų.“ Kol kas tik LRT į gestų kalbą verčia kai kurias laidas ir titruoja kai kuriuos filmus.
Problemiška sritis yra ir teatras. Didmiesčiuose pasitaiko pavienių iniciatyvų, kai spektakliai kuriami gestų kalba arba į ją verčiami, bet ar kada nors tai taps įprasta praktika, ar ji ateis ir į regionus, niekas negalėtų pasakyti.
Dar viena opi problema – apsipirkti turguje. „Nori gėlių nusipirkti, bet nėra kainos, o susikalbėti negali. Kai kurie žmonės nesupranta, kad kurtieji irgi nori ką nors nusipirkti. Norėtųsi, kad turguje prie prekių būtų užrašytos kainos“, – sako pašnekovė.
Gyvena aktyviai
Iš viso Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugijoms priklauso per pusketvirto tūkstančio žmonių. Utenos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugija mažiausia, joje – apie 40 žmonių, bet ji aktyvi, kasdien vyksta kokios nors veiklos. Kambario, kur renkasi draugijos nariai, lentynose išrikiuota mezginių ir rankdarbių, sienas puošia draugijos narių tapyti paveikslai. Pagrindinis užimtumo tikslas – suteikti erdvę pabendrauti, pasidalyti naujienomis. Pasak R. Briedienės, bendruomenės nariai stengiasi kuo dažniau susitikti: savaitgaliais važiuoja paviešėti vieni pas kitus, drauge mini įvairias šventes. „Organizuojame ekskursijas, bent jau kartą per metus stengiamės kur nors kartu išvažiuoti. Pernai buvome Zarasuose, Biržuose, aplankėme žymias vietas“, – vardija pašnekovė.
Dauguma draugijos narių dirba. Nemažai moterų yra siuvėjos, vyrai dažnai renkasi staliaus amatą. Kai kurie kurtieji, nors gyvena Utenoje, dirbti važiuoja į Vilnių. Jei prireikia kalbėtis su darbų vadovu ar bendradarbiais, naudojasi gestais – girdintys žmonės paprastesnius gestus supranta.
Vis dėlto tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų bendruomenių yra atstumas. „Girdintys žmonės nelabai nori su mumis bendrauti. Galbūt gąsdina kalbos barjeras“, – svarsto R. Briedienė. Pasitaiko atvejų, kai negirdintis pabando pritapti prie girdinčių bendruomenės, bet tai nelengva: Utenoje buvo žmogus, kuris norėjo gyventi girdinčių žmonių pasaulyje, mokėsi su jais, bet tai buvo sudėtinga, tad galiausiai prisijungė prie negirdinčiųjų bendruomenės.
Su kurtumu susitaikė
R. Briedienė dalijasi savo istorija. Moteris apkurto ankstyvoje kūdikystėje – būdama aštuonių mėnesių. „Mama pasakojo, kad mažytė pradėjau labai stipriai sirgti, prasidėjo visokių uždegimų. Jie ir sukėlė kurtumą. Uždegimai labai pavojingi klausai, – pasakoja R. Briedienė. – Užsienyje apie 70 procentų gimusių kurčiųjų daromos operacijos, dedami kochleariniai implantai. Lietuvoje su tokiais implantais šiuo metu gyvena maždaug 200 žmonių. Mamos labai išsigąsta, kai gimsta kurčias vaikas, ir deda implantus, anksčiau tokių galimybių nebuvo. Teko Vilniuje lankyti specialią mokyklą-internatą, kur išmokau gestų kalbos.“
Nors R. Briedienei galimybių girdėti nebėra, jos tai neliūdina. „Man jau negalima dėti jokių implantų, bet net jei ir būtų galimybė, tikriausiai nebūtų prasmės. Neaišku, kaip jausčiausi, jei pradėčiau girdėti, kaip reikėtų prisitaikyti prie triukšmo. Manau, jei nuo kūdikystės esu kurčia, geriau tokiai ir likti. Matydama, kaip bendrauja, kaip jaučiasi girdintys žmonės, kartais pasvajoju, kad gal ir būtų gera girdėti, bet kadangi nežinau, koks tai jausmas, neišgyvenu. Man labai gerai taip, kaip yra“, – nedaugžodžiauja R. Briedienė.
Susiję straipsniai
