Viename sostinės grožio salone dirbantis vyras garsėja kaip įmantrių šukuosenų meistras.
Širvintose augęs ir vidurinę mokyklą baigęs Linas nesigaili įgijęs kirpėjo amatą, tačiau nuo vaikystės jis svajojo tapti aktoriumi. Kol mokėsi vidurinėje mokykloje, jį traukė scena, taip pat pramogų verslas.
Jis galvojo ne tik apie aktorystę, bet ir apie galimybę vesti renginius. Nuo 10 klasės Linas ėmė vis dažniau atvykti iš gimtųjų Širvintų į Vilnių, nes šis miestas jį labai traukė.
Tad nutarė čia įgyti kokią nors meninę profesiją, tačiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur ruošiami ir aktoriai, neišdrįso.
Tada nusprendė, kad būti kirpėju taip pat nėra blogai.
Jau turėdamas rankose kirpėjo diplomą vyras buvo įsitikinęs, kad jam bus sunku be pažinčių susirasti darbą.
Bet daug ką jo gyvenime lėmė atsitiktinumas.
Kartą eidamas gatve L.Bakšys save drąsino, kad pamatęs pirmą pasitaikiusį grožio saloną būtinai užeis ir pasiūlys savo paslaugas.
Trumpai papasakojęs apie save jis nustebo, kai buvo paklaustas, ar gali pradėti dirbti jau nuo kitos dienos.
L.Bakšys iki šiol prisimena savo pirmąjį klientą – vyrą, prašiusį padailinti barzdą. Iki tol jis nebuvo niekam skutęs barzdos, bet neišsidavė. Nors jo rankos ir drebėjo iš jaudulio, klientas liko patenkintas.
Įsikūręs Vilniuje L.Bakšys greitai pasijuto vienišas, nes jo geriausi draugai, tarsi genami bandos jausmo, vienas po kito išvyko į Angliją. Plaukų stilistas svarstė, ar nereikėtų ir jam ieškoti laimės svetur. Vyras už tėvų paskolintus pinigus įsigijo lėktuvo bilietą į Londoną, bet tik į vieną pusę, nes nežinojo, kada grįš namo.
Likus kelioms dienoms iki išvykimo jis sužinojo apie muzikos festivalį „Be2gether“, vykstantį Norviliškėse.
Čia vienas grožio salonas ketino po atviru dangumi atidaryti savo kirpyklą. Lino viena draugė pasiteiravo, ar jis nenorėtų pabūti festivalio savanoriu. Jam patiko ši idėja. Juk ne tiek daug yra progų išvysti, kaip kuriamos neįprastos šukuosenos.
Festivalyje grožio salono meistrai dirbo net sušilę. L.Bakšys pagalvojo – jis taip pat yra kirpėjas, galėtų ne tiktai pasimokyti iš kitų, bet ir pats pabandyti ką nors neįprastai sušukuoti.
Festivaliui pasibaigus jis sulaukė grožio salono, kuriame savanoriavo, savininko skambučio. Jis pasiūlė darbą. Linas iškart sutiko, o tik po to susimąstė, kaip pasakyti tėvams, kad nenori niekur skristi ir lieka dirbti Vilniuje.
Tačiau tėvai ramiai sutiko žinią apie pasikeitusius sūnaus planus.
Lėktuvo bilieto vyras neišsaugojo, nors jis būtų galėjęs tapti talismanu, nešančiu jam laimę.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs širvintiškio likimas, jei būtų pasidavęs pagundai emigruoti. Dabar dėmesio jam netrūksta, nes kirpėjo amatas, kaip ir aktoriaus, vertinamas iš šalies.
Kurį laiką jis kurdavo šukuosenas ne tik grožio salone, bet ir įvairiuose renginiuose. Tos pačios šukuosenos vyras dar nėra kūręs dviem žmonėms. Jo darbo stilius – individualumas.
L.Bakšiui labiausiai patinka klientai, kurie negali tiksliai pasakyti, ko nori. Iš patirties jis žino – labiau priekaištauti linkę vyrai, o ne moterys.
Linui labiausiai patinka kurti akį rėžiančias šukuosenas, galinčias pakeisti žmogaus išvaizdą. Lietuvis yra daręs šukuosenas ir vyresnio amžiaus moterims, kurios prašė nudažyti plaukus ryškiai violetine ar burokėlių spalva.
