Šis kaskadinis triukas atliktas daugiau nei prieš dešimt metų.
Šįkart Biržuose liepos 6-ąją rengiamoje aviacijos šventėje, skirtoje atkurtos Lietuvos 100-mečiui ir Biržų aviacijos klubo 50-mečiui, V.Veilentas žada valgyti kareivišką košę, žiūrėti, kas vyksta danguje, ir taip smarkiai nerizikuoti savo gyvybe.
Jo aistra aviacijai įsižiebė nuo vaikystės. V.Veilentas visada norėjo skraidyti ir neabejojo, kad jam tai pavyks. Gimęs Panevėžyje, jis augo netoli aerodromo, todėl lėktuvų variklių triukšmas atrodė įprastas dalykas.
1993 metais įgijęs piloto licenciją drąsus kunigas daugiau nei tūkstantį valandų praleido ore. Jis yra valdęs įvairius orlaivius – sklandytuvus, vienmotorius lėktuvus An-2, Jak-52, „Wilga“, taip pat ir turbopropelerinį dvimotorį L-410.
Dabar lakūnas turi visas įmanomas Lietuvoje licencijas, suteikiančias jam teisę pilotuoti. Jis yra išbandęs ne vieną kaskadinį triuką, bet nevadina savęs bebaimiu.
„Nieko ypatingo gyvenime nepadariau, pasitreniravau ir atsistojau ant lėktuvo. Jei mešką išmoko važiuoti dviračiu, ir žmogų galima išmokyti stovėti ant sparno“, – tikino kapelionas.
Jis prisipažino visada norėjęs sugriauti standartinį kunigo įvaizdį – tokį, kaip žmonės įsivaizduoja: pakaušyje be plaukų, stambų, einantį su nušiurusiu portfeliu, atitrūkusį nuo realybės.
Kunigas, pedagogas, žurnalistas, lakūnas. V.Veilentas prisipažino, kad jaunystės svajonė tapti lakūnu išsipildė, nors iš pradžių jis baigė seminariją, gavo įšventinimus ir apsivilko kunigo sutaną.
Vėliau tapo leidinio „Katalikų pasaulis“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, dirbo Vatikano radijuje lietuviškų laidų redaktoriumi ir redakcijos vadovu.
15 metų mokęsis ir dirbęs Romoje lietuvis gilinosi į komunikacijos mokslus, baigė socialinių komunikacijų studijas Romos popiežiškajame saleziečių universitete, o 2005-aisiais Popiežiškajame Grigaliaus universitete apgynė daktaro disertaciją.
Sulaukęs pasiūlymo tapti Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionu V.Veilentas apsisprendė palikti Italiją ir grįžti į tėvynę. Jį labiausiai viliojo tai, kad turės galimybę nenutolti nuo aviacijos.
Kapelionas tikino, kad jo gyvename nėra nieko neįprasto, nes norint pasijusti arčiau Dievo nebūtina kilti į dangų. Tačiau lakūno įgūdžiai V.Veilentui praverčia. Jam malonu pakilti į orą ir atitrūkti nuo kasdienybės.
Iš visų veiklų, kurių kada nors ėmėsi, jam arčiausiai širdies yra aviacija ir religija. Būdamas Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionu jis labai patenkintas savo pareigomis:
„Truputį kunigauju, truputį paskraidau, kai kas nors ko nors paprašo, parašau ir straipsnių. Nėra kada nuobodžiauti“, – tikino V.Veilentas.
Kiekvieną kartą nusileidęs lėktuvu ant žemės jis dėkoja Dievui, kad neteko katapultuotis parašiutu ar patirti kraują stingdančių nuotykių. Jis taip pat išvengė sužeidimų, traumų.
V.Veilentas yra dalyvavęs tarptautinėje misijoje Afganistane, Goro provincijoje. Bendraudamas su kariais jis puikiai žino, kad jie yra itin pažeidžiami dvasiškai, nes susiduria su sužeidimais, mirtimi, todėl jiems reikia ypatingos pagalbos, psichologinės paramos, kurią gali suteikti kapelionas.
V.Veilentas tikino nieko gyvenime nedaręs pavojingo, nes viskas buvo iš anksto suplanuota: „Dievas mane saugo ir myli, atleidžia ir kai kurias kvailystes. Už tai esu jam dėkingas. Dabar surimtėjau, nes artėju prie šešiasdešimtmečio ribos.“
Bet vienos savo silpnybės – kalnų slidinėjimo – jis nenorėtų išsižadėti. Kunigą ypač traukia Alpės – ten kasmet vyksta pasigalynėti su kalnais.
