Savo vyru Vaida tiki ir dabar, nepaisydama to, kad Lietuvos medikai ją jau „nurašė“. O paprašiusi gerų žmonių finansinės paramos gydymuisi, moteris sulaukė didelio palaikymo.
Apie baisią ligą konditere dirbusi Vaida sužinojo praėjusį rugpjūtį, 20 nėštumo savaitės metu. Ją pradėjo kamuoti itin stprūs pilvo skausmai, be to, krito svoris. Pradžioje medikai ramino, kad tai – tiesiog su nėštumu susiję negalavimai, tačiau po kurio laiko atlikus echoskopiją paaiškėjo tiesa: ties žarnomis, tarp kasos ir inksto, buvo auglys, kuris tikriausiai piktybinis.
Diagnozę lydėjo negailestingi medikų žodžiai, kad jei Vaida nėštumą nutrauks, galbūt pavyks auglį greičiau išoperuoti ir ją išgelbėti. Tačiau Vaida su vyru nusprendė, kad vaikelio gyvybė jiems svarbiausia. Juolab, kad nė nebuvo aišku, ar vaiko atsisakius viskas būtų gerai, ar ne.
Sūnelis gimė anksčiau laiko, 34 nėštumo savaitę. Su juo ligoninėje mama išbuvo vos šešias dienas. Tiek laiko berniukas buvo reanimacijoje, o po to jis perkeltas į paprastą palatą vaikų skyriuje. Tą pačią dieną jo mama buvo operuota.
Operacija buvo labai sudėtinga: buvo pašalinta dalis kasos ir žarnų, persodintos venos. Po to dar sekė komplikacijos.
Vaida savo mažylį pamatė tik praėjus mėnesiui po operacijos. Iki tol vyras jai parodydavo berniuko nuotraukų bei vaizdo įrašų su juo.
Tą laiką, kai Vaida po operacijos gulėjo ligoninėje, jos mažasis sūnelis laiką leido kitoje ligoninėje. Vyras lakstė tarp dviejų ligoninių ir namų, kuriuose laukė vyresnis, penkerių metų amžiaus, poros sūnus. Šiam berniukui, iki tol pratusiam nuolat būti su mama, laikotarpis be jos buvo labai liūdnas, nors viso situacijos rimtumo jis ir nesuprato.
Vilties suteikė alternatyvioji medicina
Kai Vaida grįžo namo, ji kuri laiką tik pusiau gulom būdavo lovoje, o vaikutį pamaitindavo ar sauskelnes jam pakeisdavo tik tuomet, kai vyras jai jį paduodavo. Be to, vyresnįjį berniuką nustojo leisti į darželį, kadangi jis ten nuolat sirgdavo, o Vaidai reikėjo kuo labiau saugotis virusų.
Taigi jos vyras, kad galėtų rūpintis šeima, turėjo mesti darbą ir rūpintis vaikais bei žmona. Dabar jie gyvena iš Vaidos gaunamos motinystės pašalpos bei vyro pašalpos iš Darbo biržos. Ir būtų išgyvenę, aplinkinių pagalbos neprašydami, jei ne tolesnis Vaidos būklės blogėjimas.
Vaidos diagnozė – nervų dangalų piktybinis navikas. Po operacijos jai buvo skirtas ir stiprios chemoterapijos kursas. Tačiau situacija tik blogėjo: buvo aptiktos daugybinės metastazės kepenyse.
Būtent tada Vaida iš Vilniaus medikų išgirdo, kad jos liga, remiantis vadovėliais, gydymui nepasiduoda. Medikai tegali mėginti užtikrinti tolesnę stabilią jos būklę. Kitaip sakant, jie nuleido rankas. Paklausti apie alternatyvius gydymo metodus, jie nieko nepasakė.
Moteris nuliūdo ne tiek dėl savęs, kiek dėl sūnelių ir dėl to, kad jiems gresia augti be mamos.
Tuomet šeima per pažįstamus išgirdo apie vieną mediką Kaune, kuris specializuojasi būtent onkologinių ligonių gydyme. Jis buvo šeimos gydytojas, pats rimtai sirgo onkologine liga, o nuo jos pasveikęs ėmė gydyti kitus.
Šis gydytojas Vaidai ir jos šeimai suteikė vilčių, kad ji gali pasveikti. Jis padėjo įsigyti vaistų, kuriuos pavartojus porą mėnesių jau pavyko pasiekti rezultatų – metastazės sumažėjo vienu dviem milimetrais, be to, sumažėjo skausmai ir nebereikia juos malšinančių vaistų. Kitaip tariant, alternatyvaus gydymo rezultatai pasirodė geresni, nei taikyti Santariškėse.
Greitai surinko reikiamą sumą
Visgi gydymo vaistais per maža, tad tas pats gydytojas pasiūlė Vaidai vykti į Vokietiją, kur vienoje klinikoje vėžio gydymui taikoma fotodinaminė terapija (t.y., gydymas šviesa). Seniau taip buvo gydytas odos vėžys, vėliau pastebėta, kad tai daro teigiamą poveikį ir vidaus organų vėžiui – metastazės sumažėja arba išvis nunyksta. Ir parašiusi į kliniką Vaida sulaukė žinių, kad jai šis gydymas turėtų būti efektyvus.
Moteris sakė: „Kai Lietuvos medikų esi nurašytas, norisi griebtis bet kokio šiaudo... Ir aš tikrai tikiu, kad tas gydymas Vokietijoje gali padėti, kaip jau padėjo kiti alternatyvaus gydymo būdai.“
Sužibus naujai vilčiai, kilo finansinių problemų. Gydymas Vokietijoje kainuoja mažiausiai 10 000 eurų (jis priklauso nuo metastazių dydžio, o galutinė suma paaiškės, priartėjus gydymo terminui), be to, reikia lėšų kelionei ir pragyvenimui.
Šeima visas savo turėtas santaupas, 3000 eurų, jau buvo išleidusi gydymui Lietuvoje, taigi ryžosi prašytis gerų žmonių paramos ir liepos 4 d. paskelbė apie tai socialiniuose tinkluose.
Dabar Vaida džiaugiasi: „Tikrai nustebome, kad taip greitai, per nepilną savaitę, atsirado tiek daug gerų žmonių, norėjusių padėti. Jų buvo tikrai daug, kai kurie aukojo po kelis eurus, o du – net po 1000 eurų. Iš viso jie mano gydymui paaukojo 23 202 eurus. Kiekvienam iš tų žmonių mintyse aš padėkodavau, ir dabar norisi padėkoti dar kartą už šį stebuklą.“
Taigi dabar Vaida ruošiasi gydymui Vokietijoje. Jos vyras jai nuolat kartoja, kad ji pasveiks, ir ji pati neleidžia sau galvoti kitaip. Kai visgi apima liūdesys, važiuoja su šeima į gamtą ir ten pabuvusi atsigauna.
