Neseniai mirusio aktoriaus biografijoje dažniausiai minimi tik 2 vaikai – sūnus Simonas (32 m.) ir duktė Evelina Lozdovskaja (30 m.). Į A.Storpirščio gyvenimą Vitalijus atėjo, kai jo motina, tuomet žymi baleto artistė Vijolė Parutytė (1954–2008), jau auginusi sūnų, susituokė su aktoriumi.
„Žmonės yra žmonės, bet menininkai – kas kita, jų meilė yra didelė, stipri ir audringa. Vijolė ir Aras buvo išskirtinio talento, jie pajuto vienas kitam trauką iš pirmo žvilgsnio. Ta meilė tarp jų atėjo staiga ir buvo lemtinga“, – tikino A.Storpirštį gerai pažinojęs buvęs baleto primarijus Jurijus Smoriginas (63 m.).
Jis Vitalijaus motiną V.Parutytę vadino savo mūza. Su šia partnere jam pavyko sukurti įsimintiną vaidmenį Anatolijaus Šenderovo balete „Mergaitė ir mirtis“. Tai buvo pirmas lietuviškas basakojis baletas teatre, kur buvo griežtai paisoma tradicijų.
Tačiau V.Parutytės ir A.Storpirščio gyvenimas buvo sudėtingas. Tuo metu Arūnas buvo geidžiamas aktorius buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jo pasigesdavo kino režisieriai, kai reikėdavo vaidinti užsienietį, – lietuviui sekdavosi be didelių pastangų įkūnyti tiek laisvamanio, tiek sekso simbolio ar sukčiaus vaidmenis.
Ilgi juodi kaip varno plaukai. Juos Vitalijus paveldėjo iš savo motinos. O išminties pasisėmė iš A.Storpirščio, galinčio užsiliepsnoti kaip žarija, bet greitai nurimstančio ir krečiančio juokus.
– Kaip atsitiko, kad jūsų pavardės skirtingos, o A.Storpirštį vadinote tėvu? – paklausiau V.Paručio.
– Aš esu A.Storpirščio antros žmonos V.Parutytės sūnus. Kai mama ir Arūnas susituokė, man buvo treji, o gal ketveri. Man, mažam, niekas nieko neaiškino, aš visą laiką vadinau jį tėčiu.
Nuo mažumės Arūnas mane augino ir amžiams liks mano tėvu, nors nėra biologinis tėvas.
– Kiek gyvenote kartu?
– Iki skyrybų, kai mama ir Arūnas pasuko skirtingais keliais 1992-aisiais, o gal 1993 metais. Tuo metu buvau šešiolikmetis.
Mes su broliu Simonu likome su mama. Kaip ir kiekvienas vaikas, šiek tiek paverkiau, paliūdėjau, bet kai esi paauglys, pradedi daug ką vertinti kitaip. Tai buvo mano tėvų pasirinkimas.
Tikriausiai brolis Simonas labiau dėl to išgyveno, jis aštuoneriais metais jaunesnis už mane, tuo metu jam reikėjo ir motinos, ir tėvo.
Aš mėgau maištauti, o Arūnas buvo griežtas, teisingas, bet mane labai mylėjo. Vėliau daug apie tai mąsčiau, mes jautėme vienas su kitu stiprų ryšį.
Net kai sužinojau, kad jis nėra mano biologinis tėvas, vis tiek jį laikiau savo tėvu.
– Kada mama tai pasakė?
– Praėjus daug metų po skyrybų. Jau buvau subrendęs vyras. O man, vaikui, buvo aiškinama, kad mano mama – balerina, ji niekada nekeitė pavardės, todėl man davė savąją. Aš apie tai pasakodavau ir draugams, tad mokykloje visi žinojo, kad esu Storpirščio sūnus.
Mes su juo bendravome ir tada, kai jie jau buvo išsiskyrę. Jis užeidavo pas mus į svečius. Mama nebuvo tuo patenkinta, bet ji nedrįso drausti bendrauti su tėvu. Jis nevengė tėvo pareigų.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
