Kas buvo dėžėse, kurios nukeliavo tūkstančius kilometrų? Tai asmeniniai dokumentai, liudijantys, kad išeivių gyvenimas buvo ne tiktai sunkus, bet ir pilnas nuotykių. Tai įrodymas, kad atsidūrę toli nuo tėvynės žmonės nesijautė sugniuždyti, nes išsaugojo savo tautinę tapatybę.
Šie asmeniniai dokumentai, laiškai, nuotraukos, rankraščiai priklausė Viktorijos tėvams – rašytojui, poetui, fotomenininkui Jurgiui Janavičiui (1926–2012) ir keramikei, skulptorei Jolantai Garolytei, kuriai šiemet sukako 89-eri.
Atsiųstose dėžėse yra ir Jurgio brolio rašytojo Vytauto Janavičiaus (1924–1995), žmonos poetės Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės (1923–2012) dokumentai. Pasitraukę iš karo audrų blaškomos Lietuvos šie žmonės sugebėjo daug nuveikti ir palikti įspūdingą meninį palikimą.
„Kaune buvau dėl savo tėvų ir senelio. Labai džiaugiuosi, kad jų archyvai pasiekė Lietuvą“, – prisipažino V.McDonell.
Viktorijos motina keramikė J.Janavičienė taip pat perdavė dalį savo archyvo ir meninių darbų Nacionaliniam M.K.Čiurlionio meno muziejui.
Viktorijos senelio – J.Janavičienės tėvo Jeronimo Garolio, kuris prieškario Lietuvoje buvo aviatorius, dokumentai, žemėlapiai, užrašai buvo perkelti į Vytauto Didžiojo karo muziejų.
Naują gyvenimą Australijoje Viktorijos tėvas J.Janavičius pradėjo nuo cemento maišyklių, nors gimė Aleksandrijos dvare, netoli Šiaulių, pasiturinčioje šeimoje.
Yra duomenų, kad Jurgio senelis prisidėjo prie Karlo Marxo „Kapitalo“ leidimo Lenkijoje, o tėvas rėmė visuomenę mėgstančius kritikuoti kairuolius rašytojus, pavyzdžiui, Joną Biliūną.
1940-aisiais Janavičių turtas buvo konfiskuotas, artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai Jurgis su tėvu ir dviem broliais pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į Australiją.
Šioje šalyje atvykėliams nebuvo lengva. Jurgis su savo broliais įsipareigojo dvejus metus dirbti sunkų fizinį darbą.
„Tuo metu buvo statoma Voragambos užtvanka, kuri turėjo Sidnėjų aprūpinti vandeniu, o maišyti cementą užtvankos statybai reikėjo trimis pamainomis“, – pasakojo V.McDonell.
Cemento dulkės ėdė plaučius, todėl Jurgis greitai suprato, kad reikia susirasti kitą darbą.
1953-iaisiais J.Janavičius susituokė su J.Garolyte, ji paskatino mokytis. Viktorijos tėvas mėgdavo sakyti, kad moterys žvelgia toliau ir yra praktiškesnės už vyrus. Kai 1966 metais lietuvis turėjo savo rankose hidrografijos inžinieriaus diplomą, jo laukė daug kelionių ir daug nuotykių.
Viktorijos tėvas turėjo valdišką sunkvežimį, veždavosi valtį.
Jo darbas buvo tikrinti vandens lygį hidrografijos stotyse, įrengtose prie potvynių alinamų upių.
Kartą lietuvis pririšo valtį prie medžio šakos. Grįžęs po savaitės ir neradęs valties, vyras manė, kad kažkas ją pavogė. Išsigandęs, kad dingo valdiškas turtas, J.Janavičius paprašė sraigtasparnio pagalbos.
Kai jis pakilo į dangų, paaiškėjo, kad laivas kabo medžio viršūnėje, nes potvynis buvo jau atslūgęs.
Humoristinius tekstus ir komiksus kūręs J.Janavičius tik savo vaikams atrodė labai rimtas, nes vakarais užsidarydavo kambaryje ir niekam nebuvo galima jo trukdyti, tuo labiau triukšmauti.
Įvairiais meniniais projektais išgarsėjęs J.Janavičius buvo surengęs ne vieną parodą, jam buvo artima „Fluxus“ dvasia, nes šio judėjimo įkūrėjas Jurgis Mačiūnas buvo jo draugas.
J.Janavičius turėjo ir gerą liežuvį, mėgo pasakoti įvairias istorijas ir apie Lietuvos aviacijos majorą Jeronimą Garolį, kurio dukrą Jolantą buvo vedęs.
1938-aisiais Sovietų Sąjungos dvidešimtmečio proga iš Kauno į Maskvą pakilo eskadrilė Lietuvos karo aviacijos naikintuvų „Gloster“.
Pusiaukelėje juos pasitiko sovietinių žvalgybininkų eskadrilė. Glosteriai pasiekė Maskvą anksčiau nei juos lydintys sovietų lėktuvai. J.Garolis buvo vienas pilotų, kuris su lietuviška eskadrile pasiekė Maskvą. Jis dalyvavo priėmime Kremliuje, kur J.Stalinas pasveikino lietuvių lakūnus ir įspėjo: „Antrą kartą nepasiseks mūsų aplenkti.“
Kauno Maironio literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė taip pat įdėjo daug pastangų, kad Janavičių archyvinė medžiaga būtų išsaugota ateities kartoms. Prieš dvejus metus ji paruošė projektą, sulaukusį Lietuvos kultūros tarybos paramos.
Du mėnesius dirbdama Australijoje, V.Paplauskienė atrinko tai, kas svarbu Lietuvos kultūrai ir istorijai.
„Maironio literatūros muziejaus tikslas – surinkti po visą pasaulį išblaškytus išeivijos rašytojus į vieną šeimą, jau turime daugiau kaip 200 tūkstančių eksponatų, susijusių su šia tema“, – pasakojo V.Paplauskienė.
Šiam sumanymui pritarė ir Janavičių duktė V.McDonell. 1955 metais Sidnėjuje gimusi Viktorija prisipažino, kad jei ne lietuvių kalba, kurios tėvai ją mokė nuo mažumės, nebūtų tiek daug keliavusi po pasaulį.
Kol nėjo į mokyklą, ji galėjo bendrauti tik lietuviškai. Namuose tėvai netgi draudė jai kalbėti angliškai. Kas sekmadienį Viktorija su broliu Povilu ir seserimi Marike vykdavo į lietuvišką mokyklą, įsiliejo į skautų judėjimą, lankė lietuviškų šokių būrelį.
1994 metais Viktorija kartu su savo dukra Holly, sūnumi Tomu ir abiem tėvais pirmą kartą lankėsi Vilniuje. Kai lėktuvas leidosi Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, buvo sunku sutramdyti ašaras.
„Mes su mama šaukėme, kad grįžtame, grįžtame į tėvynę, nors iš tikrųjų Australija yra mano gimtinė, nes Lietuvoje iki tol nebuvau buvusi“, – prisiminė Viktorija.
Kurčiųjų reabilitacijos specialistės V.McDonell kelionės į Lietuvą vėliau dažnėjo.
Tapusi bendrovės „Cochlear“ reabilitacijos koordinatore Viktorija nuo 2002-ųjų padėjo kurti kochlearinės implantacijos programą Lietuvoje, ėmė konsultuoti pedagogus, tėvus.
V.McDonell yra praleidusi nemažai laiko mūsų šalyje, nuo 2007-ųjų ji gyveno čia beveik pustrečių metų. Vėliau, kai ausų implantų operacijomis buvo susidomėta Rytų Europoje, lietuvių kilmės australė planuodavo savo darbą ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione, kuris apėmė 13 valstybių.
Kurčiųjų reabilitacija moteris susidomėjo ne iš karto. Sidnėjuje studijavusi Indonezijos literatūrą, kultūrą ir geografiją moteris ištekėjo už jūreivio, kurio verslas buvo pramoninė žvejyba.
Šeima susilaukė dukters Holly ir sūnaus Tomo. Kai dukteriai buvo ketveri, ji susirgo meningitu ir apkurto. Kai mergaitė pasveiko, paaiškėjo, kad neįmanoma sugrąžinti klausos.
Tai atsitiko daugiau kaip prieš 30 metų. Tačiau Holly pasisekė, nes tuo metu iš Didžiosios Britanijos į Australiją persikėlė gyventi garsus chirurgas profesorius Williamas Gibsonas, kuri buvo vadinamas kochlearinių implantų pradininku.
Australijoje Hooly tapo pirmąja mažamete paciente, kuriai ši operacija buvo sėkminga. Operacija buvo atlikta 1987-ųjų birželio 4-ąją. Kadangi prieš prarasdama klausą Holly kalbėjo, ją nebuvo sunku sugrąžinti į garsų pasaulį.
„Mano dukteriai pasisekė, tuo metu ausų implantai buvo didelė naujovė. Duktė baigė normalią mokyklą, studijavo teisę ir ekonomiką, o dabar verčiasi advokato praktika“, – pasakojo V.McDonell.
Holly pavyzdys rodo, kad šis gydymo būdas padeda įveikti tokią negalią kaip kurtumas.
Išmokti atpažinti garsus, juos susieti su aplinka, tam tikrais daiktais, suprasti, ką reiškia tam tikros sąvokos, siejamos su garsais, – visa tai padaryti jai padėjo mama.
Pirmas šalyje išbandė anglišką malūnsparnį
Jeronimas Garolis (1900–1972) – vienas labiausiai patyrusių tarpukario Lietuvos aviacijos lakūnų. Už nuopelnus Lietuvos aviacijai buvo nekart apdovanotas. 1929 m. birželio 20 d. J.Garolis pirmasis iš Lietuvos lakūnų išsigelbėjo parašiutu „Salvator“ iš krintančio lėktuvo „Ansaldo A. 120“.
Po Italijos karo aviacijoje atliktos 6 mėnesių stažuotės lakūnas buvo paskirtas 6-osios (žvalgybos) eskadrilės vadu. J.Garolis dalyvavo nesėkmingame 1934 m. birželio 7 d. voldemarininkų perversme, buvo atleistas iš karo aviacijos ir paleistas į atsargą. Nuo 1939 m. buvo Kauno civilinio aerodromo skraidymų tvarkytojas.
J.Garolis vienas pirmųjų Lietuvoje išbandė Didžiojoje Britanijoje įsigytą naujo tipo skraidymo aparatą – autožirą (malūnsparnį) „Cierva C-30“, demonstravo jį aviacijos šventėse ir skraidino keleivius.
Lakūno anūkė Viktorija Vytauto Didžiojo karo muziejui perdavė jo archyvą. Be asmeninių dokumentų, išsaugoti ir J.Garolio rašyti atsiminimai apie tarpukario Lietuvos aviaciją, žemėlapiai, „Plieno sparno“ leidiniai, laiškai.
Karo muziejui padovanotos fotografijos iš J.Garolio tarnybos Lietuvos aviacijoje, gyvenimo Vokietijoje ir Australijoje.
