Prieš septynerius metus insultą patyrusiai gydytojai kolegos nieko gera nežadėjo. Tiesiai šviesiai siūlė susitaikyti su mintimi, jog likusį gyvenimą teks praleisti lyg daržovei. Taip vadinami į ligos patalą paguldyti ir savęs apsitarnauti nepajėgiantys žmonės.
Laimė, tokios prognozės neišsipildė. Kristina kalba, vaikšto.
Ir juokėsi, kad jei taip dažnai nesilankytų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ko gero, galėtų pasitaupyti rankos masažams.
Bet širdis džiaugiasi klausydama muzikos. Juk ir jos specialybė tokia – kardiologė – širdies gydytoja.
Sarkastiško humoro moteris neprarado. Visada buvo be galo nuovoki. Ko gero, liga šią savybę dar labiau sustiprino. Užtat atėmė daug kitų dalykų.
Po ją ištikusio insulto dalis kūno liko paralyžiuota. Kristina nevaldo dešinės rankos, pėdos, tačiau kiti raumenys pavaduoja, todėl moteris gali šlubuodama vaikščioti.
Kai Kristina kalba, žodžiai kartais stringa, sakiniai liejasi be jungtukų, o kai kurie lieka ir be pabaigos. O kartais moteris nukrypsta į ilgus vidinius išgyvenimus dėl byrančios šeimos, kuria ji laiko į pensiją neseniai išėjusią notarę mamą bei netikrą brolį, ir sielojasi dėl 26 metų sūnaus gerovės.
„Gal geriau būtų buvę numirti? Net nežinau“, – svarstė moteris.
Nežinia, ar vėl juokavo, ar iš tikrųjų šiuo metu taip jaučiasi. Ji nelaukia žiemos švenčių. Vasarą K.Laumelienę džiugino tai, kad ji galėdavo neskubėdama nueiti į polikliniką, pavaikščioti po miestą. Tačiau pastarieji mėnesiai – kitokie.
Pirmiausia dėl to, kad mamos namuose, kuriuose, be jųdviejų, dar gyvena netikras trylika metų jaunesnis brolis, vyksta remontas.
Dabar lauke vaikščioti šalta, o viešuoju transportu ji važiuoti negali, nes sunku įlipti, žmonės stumdosi – bijo pargriūti. Ir palto be pagalbos užsisegti negali, o prašyti kitų nelengva. Išdidumo insultas iš medikės nepasiglemžė.
Kristinos motina sovietmečiu dirbo medicinos slaugytoja, o tėvas buvo chirurgas iš Pakruojo rajono.
Šeima gyveno prie pat Latvijos sienos. Ten gimė ir Kristina.
Bet kai mergaitei buvo treji, tėvai išsiskyrė. Iš pradžių tėvas dar siųsdavo siuntinius, bet po to sukūrė kitą šeimą ir dukrą užmiršo.
Galima sakyti, Kristina užaugo ligoninėje. Jų butas buvo ligoninės kieme. Motina daug dirbo ir pasiimdavo dukrą kartu. Neprisimena, ką ten veikdavo būdama vaikas, bet, ko gero, įspūdžiai nusėdo į pasąmonę.
Dar pamena senelį, grojantį akordeonu. Kristiną irgi traukė muzika, tačiau namuose jokių instrumentų nebuvo.
Tris klases ji baigė Žeimelyje (Pakruojo r.), o po to su mama persikraustė į Vilnių. Lankė mokyklą Antakalnyje, vėliau baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, pradėjo dirbti.
Apie keturis dešimtmečius sostinėje gyvenanti medikė laiko save vilniete. Čia sutiko būsimą vyrą, ištekėjo, susilaukė sūnaus.
Tačiau šeima po kelerių metų iširo. Buvę sutuoktiniai palaikė draugiškus santykius. Būtų ir toliau bendravę, jei ne tragiškas įvykis. „Vyrą alkoholis pražudė, – neslėpė medikė. – Dar rytą draugiškai pakalbėjome, o vakare jam geriant degtinę Utenoje boksininkas į galvą trenkė. Sūnui vos treji buvo.“
Kardiologės specialybę pasirinkusi K.Laumelienė gelbėjo žmonių širdis ir kartu sau ieškojo vietos po saule.
Beveik prieš dešimtmetį ji su sūnumi išvyko į Didžiąją Britaniją. Žinoma, norėjo užsidirbti, o sūnus – mokytis.
Manė, gal ten pavyks abiem įsitvirtinti. Bet jau pradžia nieko gera nežadėjo.
„Iš pradžių negalėjau dirbti pagal specialybę, pusmetį laukiau licencijos. O gyventi reikėjo. Įsidarbinau valytoja, bet tik savaitę ištvėriau. Pagaliau gavau licenciją ir pradėjau dirbti. Buvo sunku.
Per dieną tekdavo aplankyti po 20 ligonių. Visko mačiau. Dauguma mano sutiktų anglų buvo nedraugiški“, – įspūdžius iš lietuvių pamėgtos Anglijos dėstė K.Laumelienė.
Būtų ir toliau dirbusi, tačiau Kristinos kasdienybę iš vėžių išmušė pablogėjusi sveikata.
Moterį surietė bėdos dėl nugaros išvaržos, savaitę negalėjo net vaikščioti.
Pamažu skausmas nuslūgo, tačiau metų pabaigoje vėl pablogėjo. O bėdos juk niekada po vieną nevaikšto.
Kadangi Anglijoje gyventi atskirame būste K.Laumelienei su sūnumi buvo per brangu, moteris buvo išsinuomojusi kambarį pas kinus.
„Atrodė, tai buvo graži kinų šeima, bet per tą laiką, kol ten gyvenau, jie išsiskyrė. Netrukus į butą atsikraustė lenkė ir išvarė mane iš namų. Be jokio perspėjimo sukrovė daiktus ir pakeitė spyną, nors už nuomą buvo jau sumokėta. Ėjau į policiją, bet nieko nepasiekiau“, – nuleido galvą moteris.
Teko grįžti į Lietuvą. Parskrido ir sūnus, kuriam svetur nesisekė mokslai. Jis tapo virėju, ėmė dirbti restoranuose.
K.Laumelienė per pusmetį apsigydė nugaros išvaržą ir išvyko dirbti į Druskininkų polikliniką ir sanatorijas. Išsiilgusi namiškių grįždavo į Vilnių, į didelį mamos namą Gineitiškėse.
„Laksčiau, sveika buvau“, – vis kartojo moteris ir galiausiai pradėjo pasakoti apie tą lemtingą, jos gyvenimą apvertusią dieną.
Ji po budėjimų buvo grįžusi iš Druskininkų. Ruošėsi gerti kavą, buvo įsijungusi kompiuterį, žiūrinėjo klasės draugų nuotraukas – planavo susitikimą. Kitame kambaryje dar miegojo sūnus.
„Staiga griuvau. Netekau sąmonės. Atsipeikėjusi norėjau keltis, bandžiau kalbėti, bet negalėjau nė žodžio pratarti, mikčiojau. Kadangi esu medikė, supratau – mane ištiko insultas.
Jau buvo atvažiavęs brolis. Jis ėmė klausinėti, ar vartojau vaistus, ar narkotikus. Net įsižeidžiau. Pasakyti nieko negalėjau. Kaip tyčia greitosios medicinos pagalbos medikai atvažiavo tik po pusantros valandos. Pagalba buvo suteikta pavėluotai“, – atsimindama įvykių seką dėstė medikė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos rytas“ priede „Gyvenimo būdas“.
