Vasario 2-ąją lietuvių mecosopranas pasirodys dviejų vienaveiksmių operų premjeroje – dainuos Kaščejevną Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Kaščejus nemirtingasis“ ir Mirtį Igorio Stravinskio operoje „Lakštingala“.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos operinio dainavimo pedagogas, profesorius, garsus operos solistas, bosas Vladimiras Prudnikovas (69 m.) padeda dukrai šlifuoti naujus vaidmenis.
Dėl šios giminystės Ievai teko išgirsti nemažai nemalonių pastabų, pirmiausia, kai dar buvo studentė.
Paklausta, kodėl pasirinko tėvo profesiją – tapo operos soliste, Ieva kalbėjo: „Atrodo, tarsi ne aš pasirinkau tą profesiją, o ji mane persekiojo tol, kol prisijaukino. Ir galbūt kol kas dar neprisijaukino tiek, kad galėčiau tvirtinti, jog tai mano vienintelis įmanomas saviraiškos būdas.
Turint tokį ikoninį operos dainininko pavyzdį šeimoje sunku į savo profesiją žvelgti kiek lengvabūdiškiau, paprasčiau. Neslėpsiu – šis žanras mane šiek tiek slegia.“
Psichologiškai jai buvo nelengva studijuoti Muzikos ir teatro akademijoje, nes visi žinojo, kad Dainavimo katedros vedėjas – jos tėvas. Buvo ir nemažai užuominų – V.Prudnikovo dukrai visi keliai bus atviri.
„Man atrodo, kad taip bus kalbama iki mano pensijos, – nusijuokė solistė. – Bet esu laiminga nuolat šalia turėdama patį geriausią profesorių ir patarėją.
O keliai dėl giminystės ryšių negali būti atviri – nebe tie laikai. Kiekvienąkart dalyvaudama naujuose pastatymuose ar perklausose turiu parodyti savo galimybes. Niekas kitas – nei tėtis, nei mama, nei vyras – už tave nesudainuos.“
Tėvai – tie žmonės, kuriais ji besąlygiškai pasitiki. Jų kritika ir palaikymas – būtini. Šalia profesionalių vokalinių pastabų dar yra ir išskirtinė tėviška nuojauta, kai kartais ir sakyti nieko nereikia.
Pastarasis kartu su tėvu ruoštas kūrinys buvo Giuseppe Verdi „Requiem“.
„Darbo procesas buvo gana jautrus – dešimtis kartų esu girdėjusi tėtį atliekant šį kūrinį ir ne per visas repeticijas pavyko susitvarkyti su emocijomis“, – neslėpė Ieva.
Tad kokių baisiausių profesinių pastabų iš tėvo dainininkė yra gavusi?
Anot I.Prudnikovaitės, kritika apskritai yra baisus dalykas, bet ji – būtina. Kitaip negali būti pažangos.
„Dievinu ne drungnus, ne perdėm kultūringus darbinius santykius. Man patinka emocionalūs, ironiški, net kiek šiurkštoki žmonės“, – sakė Ieva.
Iš tėvo ji tikrai nesitiki šeimyniško, pataikaujančio tono. Jai labai patinka tėvo darbo stilius. Solistė turėjo dar vieną panašų mokytoją – dirigentą Stefaną Solteszą Eseno Aalto muzikiniame teatre.
„Išduosiu tik savo mažą įžvalgą, kad tėtis tapo kiek nuolaidesnis man tapus mama“, – paatviravo solistė.
Eseno Aalto teatras Vokietijoje kadaise buvo pirmieji I.Prudnikovaitės profesiniai namai. Paskui jai teko dainuoti ir kituose Vokietijos ir Austrijos operos teatruose.
Pasikeitus šeiminei padėčiai, kai Ieva ištekėjo už žinomo dirigento Modesto Pitrėno ir susilaukė dviejų dukterų, reikėjo priimti ne vieną kertinį sprendimą.
Emigruoti šeima niekada nenorėjo, tad gyvena Vilniuje ir keliauja. Žinoma, kad kartu su mergaitėmis.
Pastaruoju metu I.Prudnikovaitė ir M.Pitrėnas dirba Šveicarijoje, Sankt Galeno teatre. Ieva ten dainuos ne vien Kaščejevną N.Rimskio-Korsakovo operoje „Kaščejus nemirtingasis“.
Pavasariop jos laukia Oktavijos vaidmuo Claudio Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“. Jos vyras M.Pitrėnas tapo Sankt Galeno operos ir filharmonijos vyriausiuoju dirigentu.
„Juokiausi, kai pasirodė pranešimas, kad I.Prudnikovaitė išsikraustė pas vyrą, – neslėpė Ieva. – Niekas niekur neišsikraustė, o kaip visada dirba savo darbą.
Vasario 2-ąją – premjera, vėliau į spektaklius skraidysime iš namų Vilniuje.“
Kartą, kai Ieva dar buvo moksleivė, juodu su tėvu važiavo automobiliu.
Dukra jam pasakė, kad norėtų stoti į Muzikos ir teatro akademiją mokytis dainavimo.
„Aš jai atsakiau: laikas jau atėjo, tu – jau 12-oje klasėje, gali pabandyti. Puikiai žinai, kad aš turiu pirma išgirsti, kaip tu dainuoji. Ir ji įjungė kompaktinę plokštelę – aš įrašiau pamoką, gali paklausyti, pasakė.
Klausiau klausiau ir pajutau, kad neblogai, kad perspektyvu. Pasakiau, gerai, gali tęsti savo pamokas ir bandyti stoti. Tokia buvo Ievos dainavimo pradžia.
Turėsi pasiruošti, pasakiau, ir aš, kaip Dainavimo katedros vedėjas, turėsiu tave išklausyti, kad paskui akademijoje visiems nebūtų neigiamo siurprizo“, – prisiminė V.Prudnikovas tą pokalbį su dukra.
Tada jis paprašė profesorės Reginos Maciūtės, kad pakonsultuotų Ievą, su ja padirbėtų prieš stojamuosius.
Paklaustas, kodėl dukra taip vėlai, tik 12-oje klasėje, susizgribo dainuoti, profesorius paaiškino, kad iki 11 klasės jai buvo uždrausta dainuoti.
Pasirodo, vaikai, kurie dainuoja, ir kartais nelabai teisingai dainuoja, paskui beveik netampa dainininkais.
Tad Ieva paisė to tėvo prašymo ir po truputį dainuoti pradėjo tik 12-oje klasėje.
O kai aplinkybės tokios – tėvas – Dainavimo katedros vedėjas! – tikrai gali pasklisti visokių kalbų kalbelių. Ir jų pasklido Ievai įstojus į Muzikos ir teatro akademiją.
„Padėtis buvo tokia, kad Ieva visada turėjo būti labai gerai pasiruošusi. Esą tėvas profesorius, tai jai daroma nuolaidų. O buvo atvirkščiai – ji buvo kritikuojama, jeigu kas nepavykdavo. Tai ištverti jai buvo tikrai sunku.
Bet ji – šaunuolė, stipri. Dabartis rodo, kad ji – teisingame kelyje ir jos pasiekimai jau svarūs“, – komplimentų dukrai nešykštėjo V.Prudnikovas.
Kurie vaidmenys, jo nuomone, prie Ievos tiesiog prilipo ir ji juos atlieka geriausiai?
V.Prudnikovas prisiminė tokį epizodą. Vokietijoje, Eseno teatre, kur Ieva dirbo jau porą metų, buvo rodoma Georges’o Bizet opera „Karmen“, bet ji toje operoje dar nebuvo dainavusi.
Operos vadovas Ievos Karmen buvo girdėjęs, tačiau kituose teatruose, ir pasiūlė jai padainuoti paskutiniame „Karmen“ spektaklyje Esene.
Režisieriaus darbas ne itin gerai buvo įvertintas, spektaklį buvo planuojama nuimti.
I.Prudnikovaitė sutiko, bet paprašė, kad leistų suvaidinti taip, kaip ji pati supranta Karmen, o ne taip, kaip ši herojė traktuojama spektaklyje.
Operos vadovas sutiko – juk paskutinis spektaklis, publika nelabai jį priėmė.
„Ir kai Ieva padainavo Karmen, spektaklis buvo rodomas toliau. Buvo puikios recenzijos. Karmen – vienas brandžiausių jos vaidmenų“, – dukros kūrybą įvertino tėvas.
Prudnikovai stengiasi nepraleisti dukters premjerų Europos teatrų scenose, skrenda pažiūrėti ir dažno spektaklio.
Ar tėvas po spektaklio eina į užkulisius jai kokių nors pastabų sakyti ar pagyrų žerti?
„Ne tik po spektaklio. Ieva prašo, kad spektaklio metu jai arba paskambinčiau, arba ateičiau į užkulisius ir pasakyčiau, ką daryti, ko ne.
Tokios pagalbos žmogui reikia visą laiką.
Kai žiūri spektaklį, matai, kas yra gero, kas taisytino. Aišku, tai galima pasakyti ir kitą dieną.
Štai mano studentas Kostas Smoriginas, kuris dainuoja ir „La Scala“ teatre Milane, ir „Metropolitan Opera“ Niujorke, ir Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“, kai būna Vilniuje, kiekvieną dieną kartu dirbame – arba pas mane namie, arba akademijoje.
Kiekvieną kartą peržiūrime jo spektaklių įrašus, juos paanalizuojame.
Tik tada žmogus gali augti ir pasiekti tam tikrų rezultatų, jeigu jis dirba kartu su pedagogu. Ir Ievai reikia tokios pagalbos“, – paaiškino V.Prudnikovas.
Tėvas ir dabar padeda dukrai ruošti naujas operų partijas: „Mano žmona Nijolė Ralytė – pianistė, tai ji groja, Ieva dainuoja, o aš klausausi, padedu išspręsti technikos, vokalo problemas.“
Dažniausiai jie repetuoja Prudnikovų namuose, kur įrengtas specialus dainavimo kambarys, yra fortepijonas.
Vaidmenis, kuriuos I.Prudnikovaitė atliks Šveicarijoje, Sankt Galeno teatre, jai Vilniuje taip pat padėjo parengti tėvas.
„Kaščejus nemirtingasis“ – labai retai statoma opera. Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje dažnai statomos nežinomos operos. Publika jomis labai domisi, o bilietai iš anksto išperkami.
Gal tėvas ir dukra susiginčija repetuodami?
V.Prudnikovas neslėpė – būna visko, kai tą pačią detalę reikia kartoti dešimt kartų. Bet Ieva moka susivaldyti, supranta, kad tai daroma su meile, niekas nenori pasišaipyti.
„Ji turi tas pastabas išgirsti, išklausyti ir sudainuoti gerai.
Jeigu nesudainuoja taip, kaip reikia, turi kartoti. Čia kaip treniruotė sportininkui“, – palygino V.Prudnikovas.
Pastebėjus, kad jis – tikrai labai griežtas pedagogas, V.Prudnikovas pritarė: „Griežtas. Turbūt taip ir yra. Užtat mano studentai gerai dainuoja ir puikiai iš to pragyvena. O man dėl to – didelis džiaugsmas.“
