Evelina taip svarsto ne viena – ji yra Vakarų šalyse jau ne vieną dešimtmetį gyvuojančios filosofinės krypties, antinatalizmo, atstovė. Tiesa, ir Anglijoje šiam judėjimui prijaučiančiųjų nėra daug, bet jų palengva daugėja. Taigi paprašėme Evelinos plačiau supažindinti lietuvius su šiomis mūsų šalyje dar mažai žinomomis nuostatomis.
– Kaip paprastai paaiškintumėte, dėl kokių priežasčių jūs ir kiti antalistai nenori turėti vaikų?
– Aš daugiau galvoju apie vaiką, ne apie save. Dauguma žmonių nori vaikų dėl įvairių priežasčių, kurios susijusios su jais pačiais – vaikai suteikia džiaugsmą, norisi perduoti savo genus, sulaukti pagalbos senatvėje ir panašiai.
Aš pasirinkau negimdyti vaikų, nes negaliu iš anksto žinoti, koks bus jų gyvenimas, ir nežinau, ar jie patys sutiktų tokį gyvenimą nugyventi. Be to, nežinau, kada ir kokiomis aplinkybėmis vaikui tektų mirti – manau, kad rizikuoti kažkieno kito gyvenimu remiantis vien viltimi, kad mano vaikui „nieko (per daug) blogo nenutiks“ yra neetiška. Tiesiog galvojant apie būsimą naujo žmogaus gyvenimą kyla per daug nežinomųjų. Klimato kaita taip pat galimai neigiamai paveiks dabar gimstančių vaikų gyvenimus.
Žinoma, gėris irgi yra sudėtinė gyveno dalis gyvenime, bet sudėjus geras ir blogas dalis gyvenimas man atrodo labiau neigiamas. Žmonės dažnai per daug sentimentaliai prisimena savo praeitį, pamiršdami blogas akimirkas. Egzistuoja lėtinis skausmas, bet nėra lėtinės palaimos. Mes nuolat stengiamės išlikti, nes be to grėstų alkis, šaltis, ligos ir panašiai.
Daugelis vaikų neturėjime įžvelgia ir pliusų sau pačiam, bet tai yra labiau „child-free“ (laisvės nuo vaikų) judėjimo dalis. Žmonės, dėl asmeninių priežasčių nusprendę neturėti vaikų, nebūtinai yra antinatalizmo atstovai.
Antinatalistais žmonės tampa dėl šių įstitikinimų: mizantropinių, kai galvojama, kad žmonės nėra labai geri ir niekada nepasikeis; filantropinių, kai norima padėti žmonėms išvengti kančių gyvenime; aplinkosauginių – manoma, kad Žemė ir gyvūnai joje gyventų žymiai geriau, jei planetoje nebūtų žmonių. Šiuo metu pasaulyje yra virš 7.7 milijardo gyventojų, kurie intensyviai naudoja planetos išteklius, naikina gyvūnų rūšis, ir vis dažniau kalbama apie gyventojų perteklių Žemėje. Šalys netgi kviečiamos įgyvendinti dviejų vaikų politiką. Manau, nereikėtų gimstamumo mažėjimo automatiškai vertinti neigiamai.
– Visgi tikriausiai jūs vaikystėje standartiškai įsivaizdavote, kad užaugusi turėsite šeimą ir kelis vaikučius?
– Visuomenėje tai laikoma norma, vaikas pasisavina tuo metu vyraujančias vertybes. Vaikystėje žaidžiau su lėlėmis ir „šeimą“ kieme, sakydavau, kad užaugusi turėsiu du vaikus, nes tiek paprastai turėdavo artimieji.
– Kokiame maždaug amžiuje ir kaip jus aplankė supratimas, kad vaikų turėti nenorite? Kada ir kaip sužinojote apie antinatalizmą?
– Daugiau ta tema pradėjau galvoti vėlesnėje paauglystėje. Pirmosios mintys kilo kritiškiau pažvelgus į artimųjų santykius, konkrečiau, į tai kaip mano senelių gyvenimus įtakojo jų vaikai. Vienos močiutės likimas buvo gan žiaurus. Nors ji viena užaugino du vaikus ir buvo rūpestinga, darbšti, prieš ją artimoje aplinkoje smurtavo jos suaugęs sūnus.
Nors vyresnės kartos žmonės yra užsigrūdinę ir sunkumus vertina kaip natūralią gyvenimo dalį, matau nemažai atvejų, kai jų gyvenimas be vaikų būtų buvęs geresnis. Taip pat neaišku, kaip susiklostys vaiko likimas ir ar jam pačiam patiks gyventi.
Šios idėjos nėra labai populiarios, dėl to iš pradžių maniau, kad taip galvoju aš viena, bet vieną kartą daugiau paieškojusi internete radau, kad mano įsitikinimai turi pavadinimą ir net yra tokių judėjimų.
– Ar išeina, kad antinatalizmo idealas – kad žmonija visai išnyktų?
– Tokia ateitis nėra įmanoma, nes visi žmonės niekuomet nenuspręstų atsisakyti vaikų. Tačiau žmonijai yra gan reali tikimybė išnykti dėl dabartinės klimato kaitos, nors antinatalistai tuo nesidžiaugia, nes tai pradžioje sukeltų dar daugiau kančių Žemės gyventojams.
Žmonės jautriai reaguoja į tokią perspektyvą, nes esame išmokyti, kad esame patys svarbiausi Žemėje ir be mūsų planeta prarastų prasmę. Bet kritiškiau pagalvojus, Žemei nieko blogo nenutiktų, jei mūsų neliktų.
– Ar turite daug bendraminčių?
– Turiu pažįstamų, kurie save vadina antinatalistais, tik daugelis yra iš antinatalizmo grupių internete. Realybėje yra žmonių, kurie, paaiškinus šį požiūrį, jį supranta, tiesiog savęs taip nevadina. Taip pat pažįstu žmonių, kurie mato didesnę vertę jau gyvenančių vaikų (ar gyvūnų) globojime, nei naujų kūrime.
– Turbūt neretai, išgirdę apie jūsų nusiteikimą neturėti vaikų, aplinkiniai sako, kad tai yra nesąmonė?
– Taip, žmonės reaguoja labai emocingai ir iškart užima gynybinę poziciją, nes šios idėjos nėra paplitusios. Dėl to su nepažįstamais apie tai nelabai kalbu, nors ir neslepiu savo pažiūrų, jei kas paklausia.
Pirmas dažniausiai žmonėms kylantis klausimas būna „Kodėl tuomet nenusižudai?“ Antinatalizmas siekia sumažinti kančią ir yra prieš žalos kėlimą, o savižudybė būtų žala savo kūnui ir sielvartas artimiesiems. Mirti nėra tas pats, kas nebūti gimusiam. Antinatalizmas tiesiog siūlo nekurti naujų žmonių.
Pavyzdžiui, Indijoje ši tema neseniai pasklido žiniasklaidos priemonėse po to, kai vienas vaikinas pareiškė, jog už savo sukūrimą į teismą nori paduoti savo teisininkus tėvus. Tai yra visiškai neįprasta visuomenėje situacija, nes esame išmokyti, kad už savo sukūrimą turime tėvams dėkoti. Tas vaikinas pasivadino Nihilanandu ir antinatalizmą pateikia juoko forma, tačiau jo video nagrinėjamos temos yra labai rimtos. Tarp daugybės jam skirtų neigiamų komentarų yra daug ir palaikančių.
– Kartais sakoma, kad moteris vaikų nenori tol, kol nesutiko tinkamo vyro. Ar esate turėjusi draugą ir, jei taip, ar ir tuomet nekilo minčių, kad būtų neblogai turėti „lėliuką“?
– Kai turėjau draugą, pradiniai stiprūs jausmai, taip vadinamas įsimylėjimo periodas, išties trukdė logiškai mąstyti vaikų klausimu. Tada tikrai kilo minčių, kad norėčiau sukurti žmogų, kuris būtų dalis manęs ir dalis mylimo žmogaus. Visgi savo nusistatymo nepakeičiau.
Manau, daug žmonių nusprendžia turėti vaikų vis dar savo partnerį idealizuodami, nepasiruošę realybei, dėl to gana daug porų praėjus įsimylėjimo periodui išsiskiria, o vaikai jau būna pagimdyti. Dabar draugo neturiu, bet tai nėra susiję su mano pasirinkimu neturėti vaikų. Man taip pat nepatinka visuomenės spaudimas gyventi ne vienam, o poroje, tai mane buvo anksčiau įstūmę į netinkamus santykius. Egzistuoja ir visuomenės spaudimas turėti vaikų, su tuo yra vis dar susieta moters vertė. Tai rodo ir negražūs žmonių komentarai apie vaikų neturinčias politikes.
– Ar apskritai jums patinka vaikai?
– Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi skirtingus charakterius, ir vieni patinka daugiau, kiti mažiau. Antinatalizmas neturi nieko bendro su neapykanta vaikams. Kaip tik atvirkščiai – nesinori matyti vaikams tenkančio gyvenime skausmo ir dažnai kyla mintis, kad jiems nereikėtų kentėti, jei jų nebūtų sukūrę tėvai.
Tikrai nepasisakau prieš vaikų turinčius žmones, tačiau manau, kad mūsų nusistovėję įpročiai ateityje galėtų kisti. Siūlau nebijoti kritiškai apmąstyti vaikų kūrimo klausimų, juk tai tokia svarbi tema.
