Pastaruoju metu M.Pitrėnas su savo šeima nemažai laiko praleidžia Šveicarijoje, kur ir jį, ir žmoną nuvedė karjeros keliai.
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas prieš aštuonerius metus debiutavo Sankt Galeno operoje, o nuo šio sezono yra ir jos vyriausiasis dirigentas. Į Šveicariją išvyko ir maestro žmona, ir abi dukros – Veronika (7 m.) ir Magdalena (3 m.).
„Tai tik darbo išvyka. Rengsime su Ieva premjerą Sankt Galene – pirmą bendrą darbą per visą mudviejų bendravimo dešimtmetį.
Todėl ryžomės iškeliauti su vaikais“, – yra sakęs vienas ryškiausių šalies dirigentų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Artimieji dirigentą su Tėvo diena pasveikins Šveicarijoje, tačiau birželio pradžioje šeima sugrįš į Vilnių.
Bet ši šventė bus kitokia, nes pats Modestas išgyvena savo tėvo netektį.
L.Pitrėno gyvybė užgeso einant 74-uosius metus.
– Ar jūsų tėtis buvo susijęs su muzikiniu gyvenimu? – paklausiau garsaus dirigento.
– Ne, mano tėtis nebuvo muzikas – tiesa, mano karjera intensyviai domėjosi, lankydavosi kone visuose mano diriguojamuose koncertuose.
– Kokio buvote amžiaus, kai jūsų tėvai išsiskyrė? Nors turbūt daugiau laiko praleidote su mama, koks buvo ryšys su tėčiu? Ar jis gyveno Vilniuje, dažnai matydavotės?
– Skirtingais keliais tėvai pasuko dar mano paauglystėje. Tėtis išsikėlė gyventi į naujos statybos būstą Vilniuje, kurį pats ir įsirengė. Natūralu, kad mūsų su juo keliai rečiau susidurdavo, pradėjęs dirbti daug gastroliuodavau su chorais, blaškiausi tarp trijų darboviečių.
Tėtis kažkokiu būdu pirmas pastebėdavo spaudos straipsnius apie mane, koncertų reklamas ir tuoj pat man skambindavo. Pagirdavo arba susirūpindavo, nelygu rašinio turinys. Nuolat jaučiau jo smalsų žvilgsnį ir susidomėjimą.
– Tėvas turėjo įtakos jūsų muzikiniam keliui? Gal jis įsivaizdavo jus pasirinkusį kitokią profesiją?
– Muzikavimo sėkla buvo pasėta, kai tėvai tarpusavy pasitarę nuvedė mane į LRT vaikų chorą. Bet tuo pat metu manęs nevertė pasirinkti muziko kelio. Kai atėjo laikas apsispręsti, kur stoti baigus devynias klases, sprendimą eiti specializuotus muzikos mokslus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje priėmiau pats. Žinoma, su tėvų palaiminimu.
Mokslai vidurinėje mokykloje sekėsi puikiai, baigęs devynias klases gavau vadinamąjį raudoną diplomą, galėjau rinktis daugelį tada prestižinių profesijų, bet tėvai uždegė žalią šviesą mano paaugliškoms ir ne visai rimtai atrodančioms fantazijoms.
– Kokios vyriškos veiklos jis išmokė vaikystėje – meistrauti, žvejoti, žaisti krepšinį?
– Mano tėtis yra meniškos sielos. Sakau yra, nes jis yra ir liks su manimi. Ko gero, iš jo būsiu paveldėjęs polinkius į humanitarinius žanrus, menus.
Dainorėlis viensėdžio platybėse, užstalės siela, labiau mėgdavęs sutelkti, organizuoti ir tik tada pats veikti.
„Prarabas“ – taip jį pavadindavo draugai, mat turėjo daug vadovavimo instinkto.
Bet mokėjo ir būti vienas, išeiti į tylą, valandų valandas žiūrėti į raibulius ir plūdę. Daug savęs randu tame jo portrete.
– Kaip gyveno tėtis pastaruoju metu?
– Sužinojęs onkologinę diagnozę tėtis, rodės, nepalūžo, puolė kovoti mus ramindamas, užtikrindamas, kad netrukus ir vėl važiuosime, darysime... Prieš atsisveikindamas dar juokavo. Optimizmas ir geras humoras – jo gyvenimo palydovai.
– Kadangi nemažai dirbate užsienyje, ar pastaruoju metu rasdavote laiko susitikti su tėčiu ar jam paskambinti?
– Taip. Liga mus labai suartino. Visą pastarąjį laiką stengiausi skirti jam, mums.
– Ar jums kuriant šeimą tėtis turėjo kokių nors gyvenimiškų patarimų?
– Jis nesikišo į mano šeimą, už tai esu jam dėkingas. Bet kalbant delikačiomis temomis jausdavau jo poziciją ir nuotaikas, taupius patarimus. Žavėjosi anūkėmis ir Ieva.
Rodės, pasididžiavimas mumis jį laikė „vandens paviršiuje“, kai prasmės jo gyvenime sumažėdavo.
– Ką jums pačiam reiškia tėvystė?
– Veronika ir Magdalena – mūsų su Ieva kūnas ir kraujas.
Tuo viskas pasakyta, visa kita – beletristika ir poezija.
Tačiau juk gyvenimas – ne vien poezija, bet ir proza, ir dar velniai žino kas. Tai, ko dar nesuprantu.
Todėl tėvystė man – pirmiausia dovana, kurią gera ir sunku priimti.
Už ją dėkoju ir be jos jau negalėčiau savęs įsivaizduoti, pasikeisti, savęs įprasminti.
– Koks esate tėvas? Ar jūs nuolaidesnis dukroms nei jų mama?
– Aišku, kad nuolaidesnis. Nesu šia prasme išskirtinis, todėl lydausi nuo savo panelių žvilgsnių, pasakymų, įžvalgų, poelgių. Dar ir todėl, kad mano profesija mus dažnai išskiria porai savaičių ir kartkartėmis ilgiau.
Ir kaip jūs įsivaizduojate, grįžta be proto pasiilgęs tėvas ir įveda prezidentinį valdymą su komendanto valandomis?! Tada Ievai tenka tramdyti jau nebe dvi dukras, o mus tris.
– Tėvo diena Lietuvoje minima kukliau nei Motinos diena – per pastarąją vyksta daugiau renginių ar dalijamasi šventės nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Kaip jūsų šeimoje minima Tėvo diena?
– Tėvo institutas pas mus – labai aptrintas reliktas. Fasadinis patriarchatas slepia daug vyriškų visuomenės bėdų, kai moteris tiesiog priversta tapti „galvos kaklu“, imančiu šeimines, pilietines, kultūrines ir valstybines iniciatyvas kaip misiją.
Todėl ir ta Tėvo diena tokia pablukusi, sunkiai tradicijomis dogmatizuojama.
Galiausiai mūsų šeima – tai visuomenės ląstelė, kuri sunkiai įrėminama tradicijų. Kalėdos Vokietijoje, Velykos Šveicarijoje, Tėvo diena – skirtingose Europos pusėse.
Įvairių, dažnai labai priešingų, vietų diktuojamos sąlygos formuoja naujus mūsų šeimos papročius ar spontaniškas šventes, kurių galime prisigalvoti daugybę, kai tik susitinkame.
Labai džiaugiuosi šįmet turįs galimybę keletui dienų nuskristi į Šveicariją pas šeimą pasiglaustyti.
