Valentina Teleišienė – negalią turinti moteris, prieš 12 metų po nesėkmingo lūžio ir komplikacijų netekusi vienos kojos ir judanti vežimėliu. Labiausiai moteris išgyveno dėl to, kad gyvendama antrajame namo Vilijampolėje aukšte negalėdavo paprastai išeiti į lauką. Reikėdavo, kad kažkas jai padėtų, o jos vyrui, taip pat turinčiam sunkią negalią, būdavo pernelyg sunku tą padaryti.
„Mūsų namie lankėsi komisija, tačiau ji nustatė, kad mano poreikiams gali pritaikyti tik vonią. O aš juk labiausiai norėjau nesijausti įkalinta namuose“, – sakė Valentina.
Kol buvo sveika, ji buvo veikli moteris, turėjo savo verslą – siuvyklą, alaus barą, tačiau susirgus išaugo skolos ir teko juos uždaryti. Ji norėjo darbuotis, ir tapusi neįgalia, kurį laiką net savo automobiliu teikė pavežėjimo paslaugas, tačiau kartu vežiodavosi dukrą, kad toji prireikus jai padėtų, o tai nepatiko darbdaviams. Moters neįgalumo pašalpa – 225 eurai, o jos Parkinsono liga sergančio vyro – vos 125 eurai.
Kai šią skaudžią istoriją perskaitė Anglijoje gyvenanti Jolanta Naruševičiūtė, jai kilo noras padėti namuose įkalintai Valentinai. Pirmiausia domėjosi galimybe jos turimą būstą pritaikyti negaliai, o kai pasirodė, kad to padaryti neišeina, ryžosi šeimai užleisti sodybą, kurioje iki mirties gyveno jos mama.
Sulaukusi pasiūlymo įsikurti sodyboje Kauno rajone, Valentina su vyru labai apsidžiaugė ir nedvejodama pasiūlymą priėmė. Ir nuo šios vasaros pradžios sėkmingai ten įsikūrė. Ne tik įsikūrė patys – jau įsikurdino ir keletą vištų bei dvi ožkas ir aviną. „Kaip gyvensi kaime be nieko“, – pastebėjo. Dar labai norėtų turėti porelę pentardų (patarškų) – paukščių, kurie savo balsais nuo vištų nubaido lapes, šeškus ir kitus plėšrūnus – tačiau kol kas neturi tam pinigų. Trys poros vaikai, visi jau pilnamečiai, liko gyventi Kaune, bet nuolat tėvus aplanko ir jiems padeda.
Taip pat šeima pasisodino svogūnų, bulvių, kitų daržovių. Kaip neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris geba pasirūpinti daržu? „Ravėti sėdint vežimėlyje visai nesunku, sunkiau tik iš daržo išvažiuoti. Vyras padeda, tik jis dėl savo ligos kartais pargriūna, na, bet atsikelia ir eina toliau“, – žvaliai pasakojo Valentina.
Valentinos ir jos vyro gebėjimu ūkininkauti žavėjosi ir sodybos šeimininkė Jolanta: „Jie – tikri šaunuoliai. Kiti žmonės, ir būdami sveiki ir turėdami žemės, važiuoja pirkti bulvių į parduotuvę, o jie gražiai šeimininkauja ir tuo džiaugiasi. Valytė man sakė, kad seniau sėdėdavo namie, iki išnaktų žiūrėdavo televizorių ir jausdavosi nelaiminga, o dabar iš pat ryto išlekia į lauką darbuotis ir per dieną prie televizoriaus nė neprisėda.“
Tikriausiai Valentina kilusi iš kaimo, kad taip gerai jame pritapo? „Ne, aš visus 50 metų gyvenau mieste. Sodybą turėjo mano tėtis, o aš, kai ten lankydavausi, sakiau, kad ūkininkų darbas labai sunkus – reikia paminklą jiems už tai statyti. Bet dabar man tai atrodo smagu, juolab, kad darbuodamasi jaučiu žemę po kojomis, kurios man taip trūko mieste. Tarsi kažką nujausdama, pastaraisiais metais vis žiūrėdavau vienos tinklaraštininkės, ukrainietės, filmukus apie sodininkavimą per „YouTube“ – dabar ir remiuosi tuo, ką ten mačiau“, – dėstė Valentina.
Ir pridūrė, kad kai vieną dieną buvo Kaune tvarkyti su vaikais susijusių reikalų, o po to grįžo į sodybą, negalėjo atsidžiaugti tuo, kaip joje gera, palyginus su miestu – jokio triukšmo, grynas oras ir žaluma aplink. Tai, kad gyvena vienkiemyje, o iki artimiausios parduotuvės – keli kilometrai, jai, vairuojančiai automobilį, visai neatrodo problema.
Šeimai pagelbėjusi Jolanta žavėjosi ne tik Valentinos ir jos vyro, bet ir jos vaikų darbštumu: „Pati turiu vaikų ir žinau, kad šiuolaikinis jaunimas linkęs tinginiauti, o Valytės vaikai jai nuolat padeda. Kai pas juos lankiausi, mačiau, kaip atvažiavo sūnus, paėmė dalgį ir eina šienauti. Klausiu jo, kur jis to išmoko, o jis: „Ką aš žinau...“
Ar visgi emigrantei nebuvo baisu į savo paveldėtą sodybą įsileisti svetimus žmones? Ar pažįstami nesakė, kad ji elgiasi neišmintingai? „Nebuvo baisu, nieko blogo jie čia nepadarys. O į kai kurių pažįstamų replikas nekreipiau dėmesio – sodyba mano, brolių ar sesių neturiu, tad ir elgiuosi, kaip noriu. Manau, visi turime padėti vieni kitiems, tai nėra sunku. Kai mačiau, kaip Valentina iš džiaugsmo apsiverkė, man širdyje buvo labai gera.“
Emigrantė prasitarė, kad tiems, kam sunku, yra padėjusi ir anksčiau – Londone ji gyvena jau dvidešimtį metų, na, o kai kurie seniau atvykę emigrantai nė neturėdavo ką valgyti. Buvo ir tokių, kurie pasinaudodavo jos gerumu, o vėliau prakutę su ja nė nesisveikindavo, bet moteris linkusi į tai nekreipti dėmesio ir toliau padėti kitiems. Ir jos draugas Mantas Vygantas ją šioje veikloje labai palaiko.
Visgi Jolanta jaučia, kad yra vienas dalykas, kurio Valentinai sodyboje dar trūksta, o jai pačiai sudėtinga tuo pasirūpinti. „Gal atsirastų gerų žmonių, kurie padėtų šeimai name įsirengti vandentiekį? Dabar jie naudoja vandenį iš šulinio, pasišildo jį, supylę į voneles, bet žiemą bus sunkiau. Vamzdžiai name jau įvesti, yra ir vandens siurblys, tačiau dar reikia hidroforo ir tokius dalykus išmanančio žmogaus, kuris padėtų šiai besikabinančiai į gyvenimą šeimai“, – sakė Jolanta.
Jeigu galite padėti Valentinai ir įvesti sodyboje vandentiekį, rašykite gyvbudas@lrytas.lt
