Trauma pakeitė gyvenimą
Kojos Valentina neteko prieš dvylika metų. Po nesėkmingo lūžio kilo osteomielitas, kaulas pradėjo pūti. Moteris gydėsi Vilniuje, Kaune, tačiau medikų pastangos liko bevaisės – koją teko amputuoti aukščiau kelio. Tinkamą protezą pritaikyti taip pat nesisekė. „Tuo metu atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Mano vyras taip pat turi negalią, šeimoje augo trys maži vaikai. Gyvenimas pasikeitė iš esmės“, – atvirauja Valentina.
Iki traumos moteris turėjo savo verslą – siuvyklą, alaus barą. Kol gulėjo ligoninėse, įmonių skolos išaugo, jas teko uždaryti. Neliko pajamų, o sukauptos santaupos greitai išėjo vaistams. „Valstybei tuo metu mano šeima nėmaž nerūpėjo. Nesulaukėme nei socialinių darbuotojų, nei kitų specialistų. Laimė, į pagalbą atėjo mama. Jai iki šiol esu labai dėkinga už pagalbą. Vis dėlto mamai buvo labai sunku, gal todėl vos vaikams užaugus ji iškeliavo į anapilį“, – kalba moteris.
Valentinos vyrui nustatytas 25 proc. darbingumas, jai pačiai – 35 proc. Vyro pašalpa sudaro vos 125 eurus, nes jam negalia nustatyta ankstyvoje jaunystėje, kai dar neturėjo didelio darbo stažo. Valentina gauna šiek tiek daugiau – 225 eurus. Viena šeimos dukra dar nepilnametė, kartu gyvena ir suaugęs sūnus, o vyresnioji dukra nuomojasi būstą atskirai. Moteris guodžiasi, kad įsidarbinti sėdint neįgaliojo vežimėlyje labai sudėtinga.
Bandymai įsidarbinti – bergždi
Valentina sako visaip bandžiusi kabintis į gyvenimą, ieškojusi darbo. Grįžusi iš ligoninės be vienos kojos, iš pradžių pusę metų lankė profesinės reabilitacijos kursus, mokėsi reklamų kūrėjo specialybės. Deja, per krizę darbo vietų stigo net sveikiems žmonėms.
„Į profesinės reabilitacijos programą mane siuntė darbo birža. Kol kursuose mokiausi reklamų kūrėjo specialybės, gavau stipendiją, be to, nemokamą maitinimą. Tačiau pusmetis – tiek laiko truko mokymai – greitai prabėgo. Nors išmokau nemažai – ir dirbti su „Corel Draw“, ir „Photoshop“, ir „Word“ programomis, baigus kursus niekas darbo nesiūlė, pasiūlė tik įsigyti verslo liudijimą. Be abejo, bandžiau ieškotis darbo pagal naujai įgytą specialybę, gyvenimo aprašymą siunčiau ne vienai bendrovei. Vis dėlto nesulaukiau nė vieno kvietimo į pokalbį“, – pasakoja Valentina.
Pasak jos, panašius specialistus rengia ir kolegijos, kitos mokymo įstaigos, kur mokslai trunka gerokai ilgiau nei pusmetį, specialistai parengiami geriau, todėl baigusiems profesinės reabilitacijos programas juos pranokti ir pakliūti į darbo rinką sunku.
Neradusi darbo pagal naują specialybę, moteris įsidarbino pašto paslaugas teikiančioje įmonėje, automobiliu išvežiodavo siuntas. „Pati viena negaliu išeiti iš namų, su ramentais ar protezu nenusileidžiu stačiais laiptais. Mano sūnus mokosi vakarinėje mokykloje, todėl ėmėsi man pagelbėti, į darbą važiuodavome kartu. Aš vairavau automobilį, jis išnešiodavo siuntinius užsakovams. Vis dėlto netrukus nuo dažno vaikščiojimo laiptais pašlijo sveikata, ėmė nepakeliamai skaudėti nugarą. Sudėtinga buvo laiką suderinti su sūnumi, be kurio dirbti nebūčiau galėjusi. Teko darbą palikti“, – kalba pašnekovė.
Ji sako mielai įsidarbintų siuvėja, turi patirties ir įgūdžių. Vis dėlto negalią turinčio ir vežimėlyje sėdinčio žmogaus darbdaviai priimti nenori. „Privačių įmonių vadovai siekia efektyviai išnaudoti kiekvieną turimų patalpų metrą. Man reikia platesnių įvažiavimų į patalpas, privažiavimo prie darbo vietos, pritaikyto sanitarinio mazgo. Privačių įmonių vadovai nenori papildomai investuoti“, – teigia moteris.
Darbo biržos specialistai apsilankiusią Valentiną tik eilinį kartą užregistruoja, tačiau darbo nesiūlo. Neva profesinė reabilitacija jai jau buvo skirta, antrą kartą persikvalifikuoti moteriai bus leista tik po dvejų metų.
Pavėžėjo darbas patiko
Neseniai Valentina keletą savaičių dirbo taksiste, sudariusi sutartį su įmone „Opti taxi“, kuri Kaune teikia pavėžėjimo paslaugas. Moteris sako, kad vežioti žmones jai labai patiko. Valentina vairuoja automobilį nuo aštuoniolikos metų, šis užsiėmimas jos nėmaž nevargina.
Moteris pasakoja, kad pagal užsakymus pas klientus dažniausia važiuodavo su dukra – kad ji prireikus galėtų pagelbėti keleiviams. „Jau per pokalbį dėl darbo įmonės vadovams sakiau, kad dirbsime kartu su dukra. Niekas dėl to nepriekaištavo ir neprieštaravo. Nesulaukdavau priekaištų ar pretenzijų ir iš keleivių. Tačiau jau po kelių savaičių įmonės atstovai uždraudė man prisijungti prie sistemos, padedančios susirasti keleivių. Bandžiau siūlyti savo paslaugas ir kitoms panašias paslaugas teikiančioms įmonėms, tačiau visur man buvo kategoriškai atsakyta“, – pasakoja moteris.
Bendrovės „Opti Taxi“ Kauno filiale mums paaiškino, kad V. Teleišienės prieiga prie klientų bazės neužblokuota visam laikui – tik laikinai, kol bus išspręstos tam tikros problemos. „Neskirstome žmonių į įgalius ir neįgalius, mielai Valentiną priėmėme pavėžėtoja, mielai grąžintume ją ir atgal. Jai tiesiog reikia pašalinti tam tikrus trūkumus, laikytis mūsų numatytų taisyklių. Neslėpsiu – sulaukėme skundų iš keleivių, kad jie netelpa automobilyje, kai moteris važinėja su dukra. Siūlėme Valentinai įvairius variantus, kaip problemas būtų galima išspręsti. Visam laikui iš sistemos šaliname tik piktybinius pažeidėjus, Valentina tokia tikrai nebuvo, tad bet kuriuo metu grįžti prie darbo galėtų“, – aiškina įmonės atstovas.
Vargina nepritaikyta aplinka
Moteris sako, kad su nesėkmingomis darbo paieškomis susijusi ir nepritaikyta namų aplinka. Šeimos butas – seno medinio namo Vilijampolėje antrame aukšte, šildomas krosnimi, patiems reikia prisinešti malkų, vandens. Šeima kreipėsi į Vilijampolės seniūniją, kad būstas būtų pritaikytas neįgalių žmonių poreikiams. Išsiaiškino, kad antrame aukšte esantys butai į pritaikomųjų sąrašus nepatenka.
„Ne vieną sykį bandėme savo butuką išsikeisti į esantį pirmame aukšte. Dėjome skelbimus į laikraščius, internetą, buvome sudarę sutartis su nekilnojamojo turto agentais. Deja, mūsų vos šiek tiek didesnio nei 30 kv. m buto šimto metų senumo name niekam nereikia. Socialinio būsto savivaldybė mums skirti negali, nes turime nuosavą“, – pasakoja Valentina.
Iš Kauno miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus šeima sulaukė atsakymo, kad į eilę būstui pritaikyti jie bus įrašyti tik tuo atveju, jei kuris nors iš negalią turinčių sutuoktinių įsidarbins. Tačiau nuolatinio darbo surasti jiems nepavyksta. Taip susidaro užburtas ratas.
„Gaila, bet niekas iš valdininkų nepasivargino ateiti pas mus, pasižiūrėti, kaip gyvename. Liūdina formalus požiūris į negalią turinčius žmones, – kalba Valentina ir priduria, kad jau turi numačiusi išeitį, kaip šeima galėtų pagerinti savo gyvenimo sąlygas. – Mūsų namo pirmame aukšte yra nedidelis butukas, kurį šeimininkė parduoda nebrangiai. Mums, be abejo, tai – didžiulė suma. Tačiau savivaldybė būstui pritaikyti skirtus pinigus galėtų skirti jam įsigyti. Patys įsirengtume dušo kabiną, įsivestume vandenį. Deja, neįgalieji mūsų šalyje vis dar susiduria su biurokratiniu, formaliu, nelanksčiu valdininkų požiūriu. Susidaro įspūdis, kad savo šalyje esame niekam nereikalingi“, – apgailestauja Valentina.
Moteris priklauso Kauno neįgaliųjų sąjungai, stengiasi aktyviai dalyvauti įvairiuose renginiuose. Ypač jai, daug metų vairuojančiai, rūpi automobilių statymo neįgaliųjų vietose problema. Valentina kartu su kolegomis iš kitų miestų ir policijos atstovais dalyvavo asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ surengtoje akcijoje „Užėmei mano vietą, pasiimk ir mano negalią“. Moteris stengiasi fiksuoti pažeidėjus, statančius transporto priemones neįgaliesiems skirtose vietose. Pasak Valentinos, ši problema taip pat gerokai apsunkina negalią turinčių žmonių gyvenimą.
