Argentinietiškas tango iš Šiaulių kilusią Brigitą įtraukė beveik prieš dvidešimt metų.
Nuo tada moteris ir troško kada nors turėti partnerį iš tango šalies Argentinos. Tikrą argentinietį!
O Buenos Airėse gimęs tango mokytojas Carlosas svajojo rasti idealią partnerę, su kuria galėtų dirbti, keliauti, užkariauti pasaulį. Taip pat – susilaukti vaikų.
Regis, likimas juos išgirdo.
Prieš šešerius metus susitikusi pora tikino, kad svajonės pildosi. Šiuo metu Šiauliuose gyvenantis argentinietis su lietuve ruošiasi rugpjūčio mėnesį Buenos Airėse vyksiančiam svarbiausiam tango renginiui – pasaulio čempionatui, skleidžia šio šokio virusą Lietuvoje ir mėgaujasi tėvyste – augina pusketvirtų metų dukrą Umą.
„Mes neturime santykių problemų, nes mažai kalbame“, – nusikvatojo Carlosas ir pridūrė, kad nusimena nebent tada, kai Brigita negali su juo šokti – pavyzdžiui, tada, kai tvarko namus.
Bet tai – tik juokas. Jie ginčijasi kaip ir visos poros. Ir kultūriniai skirtumai čia niekuo dėti. Ypač sudėtinga buvo pirmaisiais metais, kai juodu stengėsi vienas kitą pažinti ir šokių aikštelėje, ir už jos ribų. Juk iki tol kiekvienas ėjo labai skirtingais gyvenimo keliais.
Brigita nuo penkerių metų šoko baletą, vėliau – tradicinius liaudies šokius. Kiek save atsimena, visada šoko. Nebuvo tokios laiko atkarpos, kad nešoktų kokiame nors kolektyve.
Baigusi vidurinę mokyklą Klaipėdoje įstojo studijuoti liaudies šokio, bet po antro kurso perstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, nes labai norėjo šokti pas Anželiką Choliną. Ir jai pavyko. Brigita įgijo aktorės-šokėjos specialybę.
Kaip tik tuo metu į Lietuvą atvyko muzikos atlikėjas ir tango mokytojas Eduardo Gimenezas. Brigita pradėjo lankyti tango pamokas savo malonumui ir labai įsitraukė. Galiausiai prašokusi 15 metų Vilniuje atidarė savo tango mokyklą.
Pamena, sukosi tada kaip voverė – vedė šokių pamokas, intensyviai dirbo savo studijoje, pati ir šoko, ir statė spektaklius Gyčio Ivanausko teatre.
„Nepraėjo nė metai po tango mokyklos atidarymo, kai pro duris įžengė šitas gražuolis. Atėjo pas mus į tango vakarą, kurį organizavau prieš pat Kalėdas gruodžio mėnesį. O po Naujųjų metų netikėtai vėl susitikome Lvove, kur vyko tango festivalis – ten kartu pašokome. Ir tada jis pakvietė mane vakarienės, kurios metu sulaukiau visai netikėto pasiūlymo“, – pažintį su argentiniečiu Carlosu prisiminė Brigita.
Carlosas tada mokėjo vos kelis angliškus žodžius, bet tai netrukdė vyrui suformuluoti pasiūlymo: ar sutiktum tapti mano partnere ir su manimi dirbti, iš pradžių vykti į Argentiną, tada keliauti kartu aplink pasaulį, tapti žinomiems ir mėgautis gyvenimu kaip tango pora? Tiesa, prieš tai dar pasiteravo, ar ji neturinti šokių partnerio, mylimojo ir vaikų.
„Turėjau tris darbus ir katiną. Pateikęs pasiūlymą jis man davė vieną naktį pagalvoti ir jį atmesti arba priimti.
Jis buvo labai konkretus. Anksti rytą aš jam pasakiau, kad atsakymas teigiamas.
Tik paprašiau, kad duotų man pusmetį užbaigti savo darbus.
Juk turėjau įsipareigojimų teatre, savo mokykloje“, – apie pasirinkimą pasakojo moteris.
Aplinkiniai tada kraipė galvą, kad ji atsisako pastovaus mokytojos darbo, kuriame dirbo septynerius metus, ir išeina į niekur su žmogumi, kurio nepažįsta. Rizika buvo didžiulė. Juk dar nebuvo aišku, ar jiems pavyks kartu šokti.
– Kai esi vienas, šoki su šimtais moterų. Jos visos skirtingos ir su visomis patinka. Bet tada buvo aišku, kad man reikia dirbti ir pragyventi iš to. Kaip tik tada Lvove tarp gerų šokėjų dairiausi sau partnerės.
Jau nuo pirmo žingsnio su Brigita pajutau ypatingą jausmą. Ne romantišką, ne intymų. Nes žmonės dažnai painioja tai, kai kalbama apie šokius. Man buvo labai gera su ja šokti ir net nežinojau, kodėl“, – prisiminė pirmuosius jų šokius Carlosas.
Brigita pasiryžo rizikuoti ir leidosi į nuotykį. Pirmi metai buvo sunkūs, nes kelis mėnesius dirbdavo Rusijoje, kelis – Vilniuje. Pusę daiktų laikydavo pas draugę, pusę – Šiauliuose pas mamą. Kurį laiką gyveno ant lagamino kaip varlė keliauninkė.
O Carloso istorija prasidėjo Argentinoje, Buenos Airėse. Jis gimė šeimoje, turinčioje senas tango tradicijas. Tai jam – didžiausia laimė.
Carloso seneliai buvo tango šokėjai, dėdė grojo, mama dainavo.
Daug kas mano, kad tango – tai tik šokis. Tačiau jam tai – kultūra. Tango yra jo kraujyje.
„Nuo pat mažumės turėjau svajonę, kad visą gyvenimą mane lydėtų tango. Pradėjau šokti 12 metų, kai mama nuvedė į tango mokyklą. Puikiai pamenu pirmąją pamoką, po kurios mama manęs paklausė, ar patiko. Kaip galėjo nepatikti?!“ – retoriškai paklausė Carlosas.
Vis dėlto mintis apie sūnaus šokius patiko ne abiem tėvams. Carloso tėvas nenorėjo, kad tango būtų pagrindinė sūnaus veikla.
Atžalai tėvas patarė gyventi pagal jo pasiūlytą planą – iš pradžių pabaigti universitetą, tada susirasti darbą didelėje kompanijoje, tapti sėkmės lydimu žmogumi, pasistatyti namą, po to sukurti šeimą.
Carlosas jau tada suprato, kad toks planas jam ne prie širdies. Jis norėjo šokti. Tačiau padarė, kaip liepė tėvas. Universitetą baigė aukščiausiais balais, įgijo elektroniko specialybę ir įsidarbino pardavimų srityje, nes jam patinka pardavinėti.
„Dirbau antroje pagal dydį prekybos mašinomis įmonėje Argentinoje, pats turėjau naują automobilį ir tvirtai stovėjau ant kojų. Įrodžiau tėčiui, kad galiu gyventi pagal jo planą. Bet tai nebuvo mano gyvenimas, nesijaučiau laimingas. Dieną dirbau, o vakarais vis tiek šokdavau tango. Tada atsiskleisdavo tikrasis mano aš“, – prisipažino argentinietis.
Ir vieną dieną, kai jam jau buvo 30 metų, Carlosas gavo pasiūlymą padirbėti tango mokytoju Rusijoje, Sankt Peterburge.
Pasakė savo vadovui, kad dėl to išeina iš darbo. Žinoma, viršininkas palaikė Carlosą pamišėliu. Tuo labiau kad jis nemokėjo nei anglų, nei rusų kalbos.
Tačiau Carlosas degė noru toliau kurti gyvenimą šokant ir mokant tango, buvo savarankiškas ir gavęs tėvo palaiminimą išvyko iš gimtinės. Prieš tai pardavė automobilį, visus namų apyvokos daiktus.
„Stovėjau tada su bilietu rankoje, basas ir nežinojau, kas manęs laukia, bet būtent tada jaučiausi laimingiausias“, – prisiminė tango mokytojas.
***
Visą straipsnį skaitykite penktadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
