Odontologinės priežiūros ir burnos higienos specialistė V.Denisovaitė su kūdikiu kone prieš du mėnesius iš gimtinės persikėlė į sostinę, tačiau jai čia vis dar nelengva priprasti.
Vilniuje klaipėdietei neįprasta didelės automobilių spūstys, triukšmas, nemaži atstumai, čia trūksta pažįstamų, bičiulių. Naujakuriai kol kas nesusipažino su kaimynais.
Bet Arūnas tikina mylimąją, kad ji greitai pripras prie gyvenimo sostinėje, pašmaikštaudamas: „Juk žmonės tie patys, kalba lietuviškai.“
Greitai lekiančios dienos porai neleidžia ramiai gyventi – Arūnas vis derina laiką, kada pristatyti trūkstamus baldus, užkabinti užuolaidas, Viktorija rūpinasi Sofija, laukia iš darbo grįžtančio mylimojo paruošusi vakarienę.
Seimo nario Mykolo Majausko patarėjas ir Vilniaus miesto tarybos narys A.Valinskas jaunesnysis neslėpė, kad šeimai įsikūrus naujuose namuose jam ne visada pavyksta paskirti Viktorijai ir Sofijai daugiau laiko negu anksčiau, kai jos gyveno uostamiestyje.
Tuomet Arūnas dažną savaitgalį skubėdavo į Klaipėdą arba mylimoji su dukra atvykdavo pas jį. Dabar, kai šeima įsikūrė po vienu stogu, vyras po darbų namo grįžta vėlokai. Tad pasidžiaugti vieni kitais vis tiek daugiau gali poilsio dienomis.
„Didelio skirtumo nepajutau, ar gyventume atskirai, ar kartu, nes nuolat palaikome stiprų ryšį – kalbamės telefonu, susirašome. Sakyčiau, ištisai bendraujame“, – sakė V.Denisovaitė.
Arūnas pastebėjo, kad kai atskirai gyveno, su šeima kokybiškiau praleisdavo laiką, o prasidėjus bendrai buičiai kasdien lieka nedaug laisvo laiko dėl įtemptos jo darbotvarkės.
Vyras rytą keliasi pusę septynių, tuo metu mylimoji ir dukra dar miega.
Iš darbo kartais tenka grįžti ir tarp 19–20 valandos.
„Atrodo, esi tame pačiame mieste, gyveni tame pačiame bute, bet nuo rutinos nepabėgsi.
Tačiau ir ta rutina, kai esame trise, turi saldų ir dažnai viską atperkantį jaukumo, šilumos prieskonį“, – įsitikino A.Valinskas jaunesnysis.
Anksčiau pakeliui į Klaipėdą ar iš jos automobilyje praleistas valandas dabar galima leisti drauge vaikštant po Vilnių, jo parkus.
Tokiu būdu Viktorija labiau susipažįsta su sostine. Dabar ir vakarienė kartu yra ne išimtis, o taisyklė.
Kai butas jau buvo baigiamas įrengti, Arūnas pakvietė Viktoriją su Sofija atvykti. Moteris džiaugėsi jaukiais namais ir tuo, kad patys buvo interjero dizaineriai.
Įsikurti naujuose namuose pora užtruko, bet viską darė kruopščiai, nes planuoja juose ilgai gyventi.
„Suprantu žmones, kurie skubėdami sumoka pinigus įmonei ir nori per du tris mėnesius įsikurti. Mes ėjome kitu keliu – patys rinkomės statybines medžiagas, baldus, važinėjome, derinome“, – pasakojo Arūnas.
Erdviausia poros namuose virtuvė su svetaine. Nemažas ir miegamasis.
O darbo kambarys-biblioteka ateityje turėtų tapti vaiko kambariu, nes dabar Sofija miega tėvų miegamajame.
Šiuo metu pora daugiau vaikų neplanuoja, jiems nenumatyti ir atskiri kambariai.
Bet Arūnas neabejojo, kad norėtų auginti ir antrą atžalą, nes Sofijai būtų smagiau, – jis prisiminė, kaip jam vaikystėje buvo gera dienas leisti su jaunesniu broliu.
Tad ir savo šeimos vyras nelabai įsivaizduoja auginančios tik vieną vaiką.
Viktorija vaikystėje augo taip pat su broliu, bet dabar pati būdama mama nenorėtų turėti pametinukų, nes pakanka rūpesčių ir su vienu vaiku.
Labai rūpestingas tėtis
Nors augindami kūdikį tėvai patiria ir nuovargio, barnių nekyla. Jų namuose lėkštės nedūžta.
„Abu esame „įsižeminę“ ir suprantame, kad problemas reikia išspręsti, savaime neišsispręs“, – sakė vyras.
Tačiau buitis lieka buitimi, svarbiausia jiems – siekti gyvenimo džiaugsmo.
„Arūnas – tobulas tėtis, labai rūpestingas, daug dėmesio skiria mūsų vaikui. Sofijai pasisekė, kad turi tokį tėtį“, – meiliai žvelgdama į Arūną pripažino Viktorija.
Vyras neslėpė, kad gali pakeisti kūdikiui sauskelnes, jį pamaitinti, užmigdyti ar su juo pažaisti, bet moteris tuos darbus daro nuolat.
„Stengiuosi savo trigrašio nekišti, jeigu matau, kad manęs nereikia arba niekas neprašo. Kūdikio priežiūros nepavadinčiau rūpesčiais, gal greičiau darbu“, – svarstė tėvas, kuriam Sofija plačiai šypsosi parodydama išdygusius keturis dantukus.
Būna, kad Sofija, kaip ir visi vaikai, ir paverkia, patriukšmauja, parėkauja, sunkiai užmiega.
Tėvai rado būdų, kaip užmigdyti dukrą, – pasiūlo čiulptuką, įprastai šalia padeda pliušinę pelę. Kartais prireikia, kad mama prieš miegą su ja tyliai kalbėtųsi. Naktį Sofija nesikelia – išmiega iki ryto.
Nors pora dažniausiai visur eina su dukra, retkarčiais paprašo tėvų prižiūrėti Sofiją.
„Jie kartais patys pasako, kad tokiomis ir tokiomis dienomis bus namuose, jeigu norėtume, galime jiems palikti Sofiją“, – apie savo tėvus žinomus pramogų pasaulio atstovus Arūną ir Ingą Valinskus užsiminė sūnus.
Bendraudama su Arūno tėvais Viktorija nejaučia įtampos. „Nebandau iš savęs ko nors laužti ar ką nors parodyti.
Esu tokia, kokia esu, todėl natūraliai gražiai bendraujame“, – sakė V.Denisovaitė.
Sūnus prisiminė savo tėvų patirtį, kuri greičiausiai jiems buvo pamoka: kai A.Valinskas susiruošė vesti Ingą, jo tėvai turėjo nuomonę dėl marčios.
„Mano tėvai patys perėjo svarbių jiems dalykų įrodymo etapą, todėl jie į mūsų santykius su savo nuomonėmis nesikiša.
Viskas vyksta be jokių ceremonijų, natūraliai gražiai. Bent man taip atrodo“, – sakė A.Valinskas jaunesnysis.
Arūnui pasisekė ir dėl Viktorijos tėvų – jie gerai sutaria, maloniai elgiasi ir bendrauja. Nėra jokių anekdotinių situacijų, kuriose visos strėlės tenka uošvei.
„Nežinau, gal Viktorijai jos mama ką nors apie mane yra sakiusi?“ – juokdamasis mylimosios paklausė vyras.
Viktorija tikino, kad jos mama apie Arūną atsiliepia geruoju, – ji yra minėjusi, jog susidarė įspūdis, tarsi dukters mylimąjį pažinotų daugybę metų ir kad jis yra kaip jos vaikas.
Vestuves pasiliks desertui
Viktorija ir Arūnas susipažino prieš dvejus su puse metų, santykiai klostėsi greitai ir sklandžiai. Sužinojus apie kūdikio laukimą jų neištiko panika – apie vaikus pora kalbėjosi nuo pažinties pradžios.
„Konkrečios vestuvių datos nėra. Nebent Viktorija suplanavusi, tik man dar nepasakiusi. Esu minėjęs, kad vestuves kelsime tada, kai vaikas vaikščios ir bus šventės liudininkas, tai buvo simbolinė data.
Tą datą galima nukelti, nes yra būtinų dalykų, kuriems reikia daug dėmesio, finansų, laiko. Nesinori, kad vestuvės būtų tarsi įkištos į kitų įvykių srautą. Tegul buitis susitvarko, ir kai viskas bus ramu, gražu, mąstysime apie vestuves“, – svarstė A.Valinskas jaunesnysis.
Viktorija irgi nenori skubėti ir nesureikšmina šios šventės. Jiedu – netradicinė pora, kuriai būtų svarbus oficialus santykių įteisinimas ir vestuvių puota.
„Mums tai nieko nekeičia. Tai – popierizmas, o didelės šventės surengti neturime noro. Vestuvės būtų kuklios.
Manau, ir vestuvinė sunkelė būtų netradicinė, bet, ko gero, balta“, – juokdamasi patikino V.Denisovaitė.
Neseniai Arūnas vieno vedusio draugo paklausė, kas jo gyvenime pasikeitė po vestuvių. Šis atsakė, kad niekas.
Todėl Arūnas įsitikinęs, kad ir jo su Viktorija kasdienybė nepasikeistų: jiedu kartu gyvena, augina Sofiją, turi savos veiklos.
Bet, žinoma, jam teks pirštis, prašyti mylimosios rankos. Tai jis būtinai padarys, kai nuslūgs buitiniai rūpesčiai ir atsiras jų neblaškomas įkvėpimas.
„Piršlybos bus padiktuotos eigos ir noro. Gyvename visavertį šeimos gyvenimą, todėl tokiems dalykams liko suteikti simbolinę reikšmę.
Kartais pajuokauju, kad tai galime pasilikti savotiškam gyvenimo desertui“, – sakė Arūnas, mylimąją jau senokai vadinantis žmona.
Požiūris į gyvūnus skiriasi
Ko dar trūktų iki visiškos laimės? Arūnas užsiminė apie atostogas prie jūros: „Pirma, reikėtų žmoną parvežti namo, antra, atsikvėpti prie jūros. Aš nuo mažens augau Klaipėdoje pas močiutę, ten – dalis mano šaknų. Taip pat vyktume į Nidą, nes man ji – gražiausia pasaulio vieta. Kad ir kiek esu buvęs užsienyje, Nidos kopos, miškai, marios sukuria išskirtinę atmosferą.“
Arūnas savo šeimą ateityje įsivaizduoja ne tik auginančią dar vieną atžalą, bet ir turinčią kokį nors gyvūną. Juk jis pats tėvų namuose užaugo tarp būrio gyvūnų – 4 šunų, 3 kačių, 7 alpakų, 2 papūgų. Viktorija nenorėtų namuose rūpintis dar ir gyvūnais, tačiau Arūnas tikisi ją pripratinti prie minties nors apie šuniuką.
„Reikia palaukti, kol Sofija paaugs ir paprašys Kalėdoms gyvūno.
Įsivaizduoju, kad dukra kada nors paklaus, kodėl kiti draugai turi gyvūnų ir kodėl pas senelius jų yra?“ – galimos situacijos scenarijų pateikė A.Valinskas jaunesnysis.
