Pirmasis pasimatymas su dviračiais
Kauniečiai jau ne vienerius metus mina pedalus, tik jų keliai nuolat prasilenkdavo. „Visą gyvenimą ieškojau dviratininkės, džiaugiuosi, jog radau“, – sako užkietėjęs dviratininkas Paulius.
Jis savo gyvenimo be dviračio neįsivaizduoja, jį naudoja kasdieniniam susisiekimui tiek žiemą, tiek vasarą, todėl tą suprantanti ir palaikanti antroji pusė jam buvo labai svarbu. Priešingai nei nuotaka – vyras automobilio neturi ir net neplanuoja pirkti.
Tuo tarpu Solveigą ne retai galima išvysti ir už automobilio vairo, be kurio jai sunku įsivaizduoti kaip reikėtų išgyventi šuoliuojantį gyvenimo ritmą ir dažnu atveju perpildytą dienotvarkę. Tad moteris dažniau renkasi dviratį savaitgalio kelionėms ir vakariniams pasivažinėjimams. Vienas iš tokių buvo pirmasis pasimatymas su Pauliumi.
„Susitikome prie Kauno pilies su tikslu pasivažinėti dviračiais, tada dar kartą ir dar. Pamažu viskas peraugo į stiprią draugystę ir meilę ne tik dviračiams, bet ir vienas kitam“, – prisimena Solveiga.
Skolinta vestuvinė suknelė
„Norėjome būti tokie, kokie esame kiekvieną dieną, nenorėjome apsimetinėti patys prieš save ir prieš kitus. Atvykome dviračiais, makiažą, manikiūrą dariausi pati“, – sako nuotaka. Solveiga vestuvėse laikėsi gana populiaraus „something old, new, borrowed and blue“ papročio, kuomet nuotaka turi vilkėti kažką seno, naujo, mėlyno ir skolinto.
Kaunietės riešą puošė sena močiutės dovanota apyrankė, simbolizuojanti istoriją. Nauji auskarai simbolizavo – laimingą poros ateitį, mėlynos gėlės puokštėje – ištikimybę, o skolintas daiktas – sėkmę.
Netikėta tai, jog nuotaka savo vestuvėms skolinosi ne ką kitą, o vestuvinę suknelę. Vos pradėję planuoti vestuves, pora nusprendė į Rotušę minti dviračiais, tad nuotakai reikėjo trumpos suknelės, kuri neįsiveltų į pedalus.
„Kai supratau jog reikia pusilgės suknelės, parašiau savo draugei, kuri vos prieš mėnesį sumainė žiedus. Ji sutiko paskolinti savo vestuvinį sijoną. Dėl palaidinės kreipiausi į mamą, kuri yra puiki siuvėja ir pasiuvo ją taip kaip ir įsivaizdavau. Labai dėl to džiaugiuosi, nes daugumai moterų išsirinkti vestuvinę suknelę būna tikras galvos skausmas, o man pavyko iš pirmo karto“, – džiaugiasi nuotaka.
Gėlės iš kaimynės gėlyno
Nuotaka neįsivaizdavo geresnio pasirinkimo nei vestuvinę puokštę pasigaminti pačiai iš surinktų lauko gėlių. Taip pat puokštėje atsirado ir gėlės užaugintos kaimynų.
„Palaikau šiltus santykius su kaimynėmis, kurios jau kelis dešimtmečius augina gėlynus po savo langais. Vestuvių išvakarėse užsukau būtent pas jas. Gera žinoti, jog puokštėje buvo gėlės, užaugintos su didele meile“, – atvirauja Solveiga.
Medaus mėnuo – palapinėje
Nors dažnai vestuvės yra laikomos svarbia data šeimos gyvenime, nuo kurios prasideda naujas gyvenimo etapas, tačiau Bakučiai vestuvių nesureikšmina.
„Vestuvių dienai stengėmės išeiti iš standartų, stereotipų ir į viską pažiūrėti kaip į gyvenimo nuotykį. Jungėme kartu dviračių sportą ir puošnius auskarus, daug ką gaminomės patys, o svarbiausia, viską darėme paprastai ir taip kaip norisi patiems, o ne kitiems“, – sako nuotaka.
Pora yra užkietėję keliautojai, labiausiai pametę galvas dėl miškų ir gamtos kraštovaizdžių. Todėl artimųjų nenustebino jaunųjų pasirinkimas nekelti didelės šventės, o iškart po vestuvių iškeliauti nežinoma kryptimi ir medaus mėnesį praleisti atokiame kampelyje apsistojant palapinėje. Tiesa, kai kuriuos pažįstamus ir giminaičius ši žinia tiesiog šokiravo.
„Susilaukėme ne tik palaikymo, bet ir didelės nuostabos dėl savo pasirinkimo poilsiauti palapinėje. Kai kurie net klausė ar neturime pakankamai pinigų viešbučiui“, – šypsosi nuotaka. Tačiau porai didelę laimę teikia ne kondicionuojami viešbučių kambariai, o gaivus ežero dvelksmas ir čirpiantys žiogai žolėje. Pora sako, kad reikia džiaugtis gyvenimu.
