Lengvaatletės D.Zagainovos vardas šiemet sužibo ryškiausiai.
Liepos mėnesį Europos iki 23 metų trišuolio čempionate Švedijoje ji nuskynė auksą.
O prieš tai birželį Šveicarijoje nušokusi 14 metrų ir 43 centimetrus sportininkė pasiekė mūsų šalies rekordą ir įvykdė normatyvus į kitų metų Tokijo olimpines žaidynes.
D.Zagainova trišuolio rungtyje atsidūrė tarp keturių stipriausių europiečių ir Minske dalyvavo Europos ir JAV mače, kur užėmė 7-ąją vietą.
Diana visuomet būdavo jaunimo grupės lyderė, tad būti dėmesio centre jai nėra svetimas jausmas. Bet šiemet ji tapo šalies sporto istorijos dalimi. Todėl vis dar pratinasi prie to, kai gatvėje prie jos prieina nepažįstami žmonės ir reiškia palaikymą, tikėjimą. Tiesa, pratinasi su malonumu.
„Jaučiu padidėjusį dėmesį, stengiuosi su visais pabendrauti, bet svarbiausia – treniruotės. Tik paskui visa kita“, – sakė trišuolininkė D.Zagainova, su kuria kalbėjomės ne tik apie sportą, bet ir apie jos gyvenimo būdą, šeimą ir moteriškas subtilybes.
– Ar mokate džiaugtis pergalėmis, ar esate iš tų žmonių, kurie tai užgniaužia ir toliau dirba?
– Nesistengiu savęs nuslopinti, bet prisipažinsiu – man reikia išmokti labiau džiaugtis. Treniruotėse esu labai savikritiška.
Netgi kai mano treneris Kęstutis Šapka (1971 metų Europos čempionas, tapęs pirmuoju lietuvių šuolininku į aukštį, dalyvavusiu 1972 metų olimpinėse žaidynėse) per daug pagiria, man tai nepatinka ir aš jo prašau: „Treneri, sakykite, kaip yra iš tikrųjų!“ Jei yra blogai, tai blogai.
Nes tokiomis akimirkomis aš pati geriau save pagirsiu ir padrąsinsiu. Juk į treniruotes ateinu tam, kad ką nors taisyčiau, o ne imituočiau rezultatus.
Tiesa, per varžybas yra kitaip. Būtent per jas turėčiau išmokti labiau džiaugtis.
Mes su penkiakovininke Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene juokiamės, kad per greitai pamirštame savo pergales.
Užtat žurnalistai mums jas vis primena. (Juokiasi.) Tačiau manęs tai neblaško. Džiaugiuosi, kad moku save sugrąžinti į vėžes. Ir treneris į tai labai paprastai žiūri. Europos čempionė aš buvau tada, kai laimėjau, o dabar esu Diana Zagainova ir toliau dirbu, ruošiuosi pasaulio čempionatui.
– Jau prasibrovėte iki Tokijo olimpiados. Ar sunkus buvo kelias?
– Kai dar iki olimpinio normatyvo man trūko apie pusantro metro, jaučiau, kad pirmoji mano olimpiada bus Tokijuje. Pagal planą turėjo būti kaip tik – pirmoji olimpiada sulaukus 23-ejų.
Vis dėlto kelias buvo labai sunkus. Kiekvienas sportininkas turi viduje dalelę, kurios nenori parodyti. Ir aš ją turiu. Pastaraisiais metais mano gyvenime įvyko labai daug permainų. Jos man ir atnešė visa tai, ką dabar turiu.
Buvo labai svarbus sprendimas, susijęs su treneriais. Mano nuomone, be gero trenerio nepasieksi ryškesnio rezultato. Nes trišuolis – specifinė rungtis.
Kai treniravausi pas pirmą trenerį, dariau viską – bėgau sprintą, šokau ir į tolį, ir į aukštį.
Buvau aukšta: 14 metų mano ūgis jau buvo 174 cm. Iki dabar paaugau vos 5 cm.
Kojų proporcija jau tada buvo aiški. Tik buvo klausimas, kokią rungtį pasirinkti: barjerus, šuolius į tolį ar į aukštį. O trišuolis – dar kas kita. Šiai rungčiai reikia labai stipraus kūno. Klaidos čia kainuoja daug sveikatos, būna labai daug traumų.
– Jūs kilusi ne iš sportininkų šeimos?
– Tėvai – ne sportininkai, tačiau visuomet domėjosi sportu.
Mano tėčio darbas reikalauja gero fizinio pasirengimo, tad jis iki šiol intensyviai sportuoja, beveik kasdien. Mamytė irgi palaiko gerą formą, anksčiau užsiimdavo baletu.
Mano jaunesnė sesuo, kuriai dabar tik 10 metų, taip pat nuo ketverių sportuoja. Tėvai, pamatę mano pavyzdį ir tai, kad sesė aktyvi ir taip pat bus aukšta, nuvedė ją į gimnastiką. Tačiau nuo devynerių ji pati pasirinko plaukimą. Jai puikiai sekasi!
– Turbūt sesė yra jūsų didžiausia gerbėja?
– Taip, esu jai geriausias pavyzdys. Su tėvais jau negyvenu kokie treji metai, bet stengiuosi kuo dažniau su ja pabendrauti – savaitgaliais pasiimti į kiną.
Visuomet, kai grįžtu iš varžybų, sesę pamatau pirmose eilėse tarp mane pasitinkančių.
Ir tėvai mane jai visada rodo kaip puikų pavyzdį, sako, kad reikia stengtis taip, kaip aš, ir tuomet bus geri rezultatai.
– O jums kada nors buvo minčių mesti sportą?
– Vieną tokį metą iš paauglystės pamenu. Man buvo 13 ar 14 metų. Visi draugai vakarėliuose, lauke, o man treniruotė. Nors tėvai niekada nevertė sportuoti, lemiamu momentu būtent jie šiek tiek paspaudė savo pokalbiais.
Sakė: Diana, palauk šiek tiek, iškęsk šį etapą ir jei po to bus blogai, tuomet spręsi. Jie buvo teisūs. Tie metai buvo sunkiausi, tačiau iškart po jų aš kaip tik ir nusprendžiau, kad noriu sportuoti profesionaliai.
O jau profesionaliame sporte per pastaruosius trejus metus niekada nebuvo minties išeiti. Bet pasitaikė momentų, kai atrodydavo, kad nekenčiu šitų trišuolio atkarpų, noriu eiti žaisti golfo arba badmintono.
Bet praeina pusvalandis, ir vėl viskas gerai. O sunkiausi psichologiniai momentai, žinoma, yra pralaimėjimai. Bet negaliu susieti savo savijautos su rezultatais.
Yra buvę, kad kai gerai jaučiausi, labai gerai ir nušokau. Bet prieš mano rekordinį šuolį dvi savaitės buvo nevykusios. Blogai šokinėjau, blogai jaučiausi, bet tikėjau, kad viskas bus gerai.
Per pastaruosius trejus metus pradėjau puikiai pažinti savo kūną. Sunkios akimirkos, ašaros irgi reikalingos – jei taip neišsikraučiau, būtų blogiau.
– Iš tiesų, ir per varžybas emocijas liejate garsiai!
– Taip! Ir tai mato treneris, artimi žmonės, kurie atvažiuoja manęs palaikyti. Kai šuoliuoju, groja muzika, aš mėgaujuosi darbu, nes žinau, kad darau tai, ką moku geriausiai.
Aš lyg atsipalaiduoju, bet kartu ir susitelkiu. Esu emocionali. Ir pašaukiu, parėkiu. Tai padeda man užsivesti. O kartais atvirkščiai – įkvepiu, iškvepiu ir nusiraminu. Turi jausti savo kūną, kad nepadarytum sau blogai.
– Prieš dvejus metus susiejote savo gyvenimą su Ispanija, ten susiradote trenerį Rafaelį Blanquerą Alcantudą, su kuriuo treniruojatės iki šiol. Vis dėlto jūs sakėte, kad Valensijoje, kur, regis, saulė, jūra ir mėlynas dangus, iš pradžių jautėtės blogai?
– Dabar manau, kad man buvo prasidėjusi depresija. Matė ir treneris, kad man sunku.
Kodėl išvykau? Todėl, kad išsiskyrusi su treneriu Lietuvoje neturėjau ko prarasti. Rezultatų jokių nebuvau pasiekusi.
Ispanas treneris labai geras, nedirbantis su bet kuo. Aš tai žinojau, ir kai jis mane pakvietė treniruotis, mintyse jau ėmiau dėliotis, kad man reikės išmokti ispanų kalbą, atsiskirti nuo šeimos. Mačiau, kad mano kolegė su tuo susitvarkė, tad pamaniau, kad ir man nebus sunku.
Tačiau buvo priešingai. Aš likau viena. Viskas sugriuvo vienu metu – kalbos nemokėjau, šalis nauja.
Mano dienotvarkė atrodė taip: treniruotė, pietūs, miegas, antra treniruotė, miegas.
Organizmas turėjo prie to priprasti, bet aš priaugau penkis kilogramus. Taigi sau atrodžiau stora. Prisidėjo dar ir tai, kad šalia nebuvo artimųjų.
Kasdien susiskambindavau su mama, sese, draugu. Buvau įpratusi su juo matytis kasdien. Man tapo labai liūdna. Tiktai treniruotės kažkiek ir gelbėdavo.
Prireikė pusantro mėnesio, kad įsivažiuočiau. O viskas pagaliau pasikeitė po pusmečio. Pasirengimas vasarai jau vyko daug lengviau. Susitvarkė svoris, perpratau sistemą, kaip kas vyksta.
Pernykščiai metai buvo prisitaikymo laikas, o šiemet jau per pirmąsias treniruotes rodžiau puikius rezultatus.
– Koks dabar jūsų santykis su Ispanija?
– Jau turiu galimybių kartais nuvažiuoti ir pasidžiaugti jos jūra. Su treneriu kasdien susirašome – jis domisi mano savijauta, treniruotėmis, žino, kaip čia dirbu, ir manimi pasitiki.
O su lietuviu treneriu K.Šapka matausi kasdien.
– Sužadėtinis Tomas Maskoliūnas – ne iš sporto srities?
– Ne, bet jis mane labai palaiko, ir tai nuo pat draugystės pradžios mane maloniai stebino. Jis mato, kaip svarbu sportininkui atgauti jėgas. Kai vykstu į stovyklas, nekyla jokių konfliktų. Mums netrūksta laiko pabūti kartu.
Mano dienotvarkė įdomi. Rytą važiuoju į treniruotę, po jos turiu laisvo laiko. Mes mėgstame keliauti, einame į filmus, pasivaikščioti, susitinkame su draugais.
Esu kompanijos žmogus ir dar labai mėgstu šokti. Ypač patinka Lotynų Amerikos šokiai.
Draugai juokiasi, kad kai tik išgirsta šio žanro muziką, ten tik Dianos ir trūksta.
Man patinka ispaniška kultūra, išmokau ispanų kalbą. Jaučiu, kad turėjau gimti kur nors Argentinoje. Daug kas sako, kad ir iš būdo, ir iš išvaizdos primenu lotynų amerikietę.
– Ar būdama aukštaūgė, gražių bruožų paauglė apie modelio karjerą negalvojote?
– Kadangi nuo ketverių metų sportavau, nuo devynerių jau pasirinkau lengvąją atletiką, nebuvo net minčių apie modelio darbą. Mokiausi mokykloje ir turėjau 4 treniruotes per savaitę.
Bet dabar mane pastebi fotografai, kviečia dalyvauti projektuose, nori pasikviesti į filmavimus. Bet kokiu atveju tai lieka tik maloni laisvalaikio veikla.
Draugės juokiasi, kad esu neeilinė sportininkė, nes kai nėra treniruotės, mane dažniausiai pamatysi su suknele ir aukštakulniais. Tai sportininkėms mažiau įprasta. O aš mėgstu rengtis moteriškai!
– Kokių dar moteriškų silpnybių turite?
– Speciali vieta namuose yra skirta mano aukštakulnių kolekcijai, kurioje nėra batelių žemesne nei 12 cm pakulne. Gerai, kad draugas yra aukštesnis.
Bet šiais laikais dauguma atlečių atrodo stulbinamai. Ateikite į lengvosios atletikos čempionatus – sportininkės tiesiog švyti, pasitempusios, pasidažiusios!
Mes laužome sporto ir grožio nesuderinamumo mitus! Lietuvoje tik pastaruoju metu tai ateina. Tačiau kitų šalių sportininkės jau seniai į varžybas atvyksta ryškios.
Pavyzdžiui, ko gero, niekas neaplenks amerikiečių sportininkių. Jos atvyksta kovoti jau pasiruošusios, tad kodėl negali pasipuošti?! Jų atletės visuomet išsiskiria ryškiomis įvairiaspalvėmis lūpomis, aksesuarais. Kaip deivės!
Džiugu, kad ir lietuvaitės nebesikuklina. Juk varžybos yra šventė, ir aš noriu atrodyti geriausiai. Be to, žiniasklaidos dėmesys per čempionatus būna milžiniškas ir po to visą pusmetį kadrai sukasi viešumoje.
– Kokius grožio ritualus jūs mėgstate? Pirtis, masažus?
– Masažų prie ritualų nepriskirčiau. Tai neatsiejama sporto dalis, bet jie kitokie, tokiais nepasimėgausi. Ateini, prikandi lūpą ir atkenti tą ritualą.
Mano kosmetinėje, šaldytuve, rankinėje visuomet pilna veido kaukių. Man būtini ir manikiūras, pedikiūras. Vien dėl to, kad esu sportininkė, savo moteriškumo nenustumiu į antrą planą.
Esu didelė kosmetikos priemonių mėgėja, nepraleidžiu progos išbandyti naujų dalykų. Dažnai sulaukiu skambučių iš kolegių sportininkių, ar esu išbandžiusi kokią nors priemonę. Jos jau žino, kam skambinti. (Juokiasi.)
– Ar tenka riboti mitybą? Gal žinote kokių gudrybių?
– Nesilaikau griežto mitybos plano, išbandau ką nors naujo. Tačiau žinau, ką, kada ir kiek galiu suvalgyti. Jei noriu pyragėlio ar šokolado, visuomet tai valgau pirmoje dienos pusėje.
Esu apskaičiavusi, kiek kalorijų išdeginsiu. Yra laikotarpių, kai maitinuosi tik sveiku maistu. Bet pasilepinu po varžybų. Juk negali žmogus gyventi narve, visuomet būti susivaržęs. Reikia mėgautis ir sportu, ir gyvenimu!
Esu išbandžiusi įvairią mitybą, net su labai ribotu produktų kiekiu. Tačiau tai pagaliau pradėdavo mane erzinti, darydavausi pikta negaudama pakankamai angliavandenių.
Visuomet po ranka turiu bananų, sezono metu – šilauogių. Labai mėgstu saldumynus – tortus, pyragus, šokoladą, guminukus, ledus.
– Nuo maisto – prie mokslų: kodėl pasirinkote studijuoti socialinę politiką?
– Labai aiškiai žinojau, kad tuo metu nenoriu mokytis nieko, susijusio su sportu, treniravimo sistemomis. Kodėl socialinė politika? Nes tai labai plati tema ir gali dirbti visose valstybės įstaigose, kurios gali būti susijusios ir su sportu. Bet pirmiausia visuomet norėjau būti profesionali atletė ir iš to gyventi.
Kai sustabdžiau mokslus ir išvykau į Ispaniją, daug žmonių nurašė, esą mano mokslai nueis šuniui ant uodegos. Bet aš į Lietuvą ir grįžau tam, kad baigčiau mokslus.
Trečią kursą be jokių skolų baigiau, laukia ketvirtas, tik nežinia, kada. Antrą pusmetį tikrai turėsiu stabdyti mokslus, nes studijos kelia stresą – kai po labai sunkios treniruotės grįžtu ir žinau, kad reikės rašyti kokį nors darbą, pradedu nervintis.
Gal geriau po olimpiados ramiai, be jokio streso vėl juos pratęsiu. Mano treneris visada kartojo: tie, kurie ir mokosi, ir sportuoja, pasiekia gerų rezultatų. Esą nuėjęs į kitą sritį atitrūksti, atpalaiduoji savo kūną.
Dar norėčiau patobulinti ispanų kalbą, tad jei ir sustabdysiu aukštuosius mokslus, palankysiu šios kalbos kursus. Noriu palaikyti aktyvią smegenų veiklą.
– Ar jaučiate, kad griežta tvarka nuo pat vaikystės jus subrandino greičiau už bendraamžius?
– Pajuntu tada, kai man tai pasako aplinkiniai. Iš tiesų taip išeidavo, kad sportuodama būdavau jauniausia savo grupėse. O draugų ratas susiformavo iš vyresnių už mane žmonių ne vien iš sporto aplinkos.
Mano sužadėtinis yra septyneriais metais už mane vyresnis. Visos mano draugės 5–10 metų už mane vyresnės. Ir aš su jomis jaučiuosi savo vietoje.
