Dvylika metų. Prieš tiek laiko Evaldas ir Ieva sustojo į porą ant šokių parketo. Tačiau vienas kitą įsimylėjo prieš trejus metus, kai jųdviejų karjera ėmė strigti, tarsi sustojo. Tas laikotarpis buvo sunkus ir dėl to, kad Ievą ištiko čiurnos trauma. Porai reikėjo postūmio, kad kas nors keistųsi.
Anksčiau šokėjai nemažai pykosi, išgyveno nesėkmių ruožą ir po to vienas į kitą tarsi pažvelgė naujomis akimis. Ir vienam, ir kitam reikėjo palaikymo, paguodos. Tuo metu jie tapo vienas kito ramsčiu – įsibėgėjo ir jausmai, ir sportinė karjera.
2018 metų rugpjūtį Trakuose susituokę Evaldas Sodeika ir Ieva Žukauskaitė šiuos metus užbaigė auksinėmis pergalėmis.
2019-ųjų gegužę Latvijos mieste Salaspilyje vykusiame pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) suaugusiųjų standartinių šokių grupės Europos čempionate triumfavo Evaldas ir Ieva Sodeikos.
O lapkričio 30-ąją Vilniaus „Siemens“ arenoje surengtame planetos standartinių šokių čempionate aukso medaliai atiteko Sodeikoms, atstovaujantiems Kauno „Kaspino“ klubui. Pora pirmąkart iškovojo abu šiuos titulus, tad 2019 metai jiems sėkmingiausi per visą karjerą.
Negana to, gruodžio pradžioje kauniečiai laimėjo ir prestižines šokėjų varžybas Kinijoje. Šanchajuje Sodeikos buvo pirmi Pasaulio sportinių šokių federacijos „Grand Slam“ varžybose, kurios užbaigė metus.
Aukščiausius karjeros apdovanojimus susisėmusi pora po pergalės Kinijoje trumpam atsikvėpė – savaitę atostogavo Dominikos Respublikoje, o Kūčias ir Kalėdas sutiko Lietuvoje su tėvais.
„Tai buvo pirmi metai, kai šokome visose varžybose ir nepatyrėme nė vieno pralaimėjimo. Tikrai įspūdingi metai“, – džiaugėsi Ieva, nuo kurios veido visą pokalbį nedingo šypsena.
Santūrus Evaldas taip pat neslėpė emocijų, bendraujant ore tvyrojo džiugi atmosfera.
– Buvote save užprogramavę didžiosioms pergalėms? – paklausiau žinomų šokėjų.
Evaldas: Iš tikrųjų buvo labai svarbus sezono startas – juk pirmos kelios varžybos lėmė pirmo pusmečio sėkmę. Vasarą Vokietijoje vyksta varžybos, kuriose šoka geriausios pasaulio poros.
Todėl antrą pusmetį jau žinojome, kur esame. Taip ir pavyko užkopti į viršūnę. Tam ruošėmės pakankamai ilgai ir senai. Pernai pasitraukus vienai Rusijos porai, nujautėme, kad sėkmė gali šypsotis mums arba konkurentams italams. Stengėmės, dirbome be atostogų visus metus ir sulaukėme atpildo.
– Po pergalingų varžybų lengvai užmiegate?
Ieva: Kartais, atrodo, užtenka stovint atremti galvą į sieną ir penkių minučių nereikia, kad užmigtum. O kartais po varžybų atsigulu į lovą ir jei žinau, kad iki skrydžio miegui liko keturios valandos, niekaip nesugebu užmigti.
Emocijos, didelis nuovargis trukdo užmigti, tačiau tai – laikina, nemiga negresia. Geriausiai miegu namuose, kuriuose tvyro ramybė.
– Kaip nutiko, kad trakiškis ir šiaulietė suėjo į porą šokių aikštelėje?
Evaldas: Iki tol su buvusiais partneriais šokome tame pačiame klube, vykdavome tris keturis kartus per savaitę į treniruotes. Taip nutiko, kad Ieva liko be partnerio, o aš labai norėjau šokti su ja.
Po paskutinio pasaulio jaunimo čempionato aš su buvusia partnere išsiskyriau, ir stojome į porą su Ieva.
Ieva: Partnerių pasirinkimas nebuvo didelis. Man pasisekė. Evaldas jau buvo pasaulio jaunimo čempionato finalininkas. Vaikinas turėjo vardą šokių pasaulyje, o aš buvau graži mergina. (Juokiasi.). Iš tikrųjų su buvusiais partneriais tuo metu pasiekėme aukštų rezultatų šalies čempionatuose.
Trenerių Giedriaus Januškevičiaus ir Daivos Dackevičienės pagalba mūsų keliai susiėjo į vieną. Todėl man teko iš Šiaulių persikelti į Kauną, vienuoliktoje klasėje pakeičiau mokyklą.
Kaune gyvenau viena, pirmas pusmetis buvo sunkiausias, nes Šiauliuose tėvai mane augino šiltnamio sąlygomis. Nesu vienturtė, bet šeimoje buvau pagrandukė.
Turiu dešimt metų vyresnį brolį. Tėvai mane vežiojo į mokyklą, šokių treniruotes. O atsikrausčius į Kauną buvo sunku, nes arti nebuvo šeimos, niekas manęs nevežiojo, likau be draugų, nežinojau, kaip tvarkyti buitį.
– Turbūt tėvai norėjo, kad nuo mažens lankytumėte šokių pamokas?
Ieva: Tėtis mane nuvedė į šokių būrelį, kai buvau penkerių metų. Tai buvo jo neišsipildžiusi svajonė išmokti šokti. Buvo patogu, nes mokykloje prieš mūsų namus buvo renkama nauja šokėjų grupė.
Tėtis pasakė: „Reikia. Aš taip norėjau visą gyvenimą šokti, reikia, kad nors vienas šeimoje išmoktų šokių žingsnelių“. Mane priėmė į tą grupę. Šokome, šokome ir prisišokome. (Šypsosi).
Evaldas: Vaikų darželyje buvau iš tų neramiųjų, kurie nenorėdavo miegoti pietų miego. Bet buvo išeitis. Pietų miego metu vykdavo šokių būrelis.
Šeimos draugai turėjo metais už mane vyresnę dukrą, ji norėjo šokti, bet neturėjo partnerio. Jos tėvai pasiūlė mano mamai leisti mane šokti su ta mergaite. Aš iškart sutikau, kad nereikėtų miegoti. Taip ir atsidūriau šokių pasaulyje. Nors būdamas moksleivis nebenorėjau šokti, lankiau futbolą, vėl sugrįžau į šokius, užsidegiau jais.
Ieva: Man taip pat reikėjo apsispręsti dėl šokių, kai buvau septyniolikos metų. Tuo metu šokiai buvo pastatyti ant kortos: lieku Šiauliuose ir siekiu mokslų ar atsisveikinu su šeima, mokslais ir vykstu siekti karjeros. Verkdama klausiau tėvų patarimo, bet jie patikino, kad tai – svarbus mano pasirinkimas, kurio jie nenorėtų nulemti.
Tėvai pažadėjo, kad bet kurį sprendimą palaikys. Jie apsidraudė nuo galimų priekaištų ateityje, baiminosi, kad po kiek laiko išgirs: „Aš paklausiau jūsų, dabar gailiuosi tokio pasirinkimo“.
Apsispręsti reikėjo per dvi savaites. Nepamiršiu, kaip su tėvais atostogavome užsienyje ir vienos vakarienės metu grojo šokių muzika. Mes tik atėjome, aš pasėdėjau gal dešimt minučių, apsiverkiau, negalėjau net valgyti. Tada buvo lemiamas momentas, supratau, kad be šokių aš negaliu!
– Tėvams už nieką dabar nepriekaištaujate?
Ieva: Esu labai dėkinga, kad leido tokį sprendimą priimti.
– Kada vienas kitą įsimylėjote?
Ieva: Šokame dvylika metų, o gyvenime pora esame treji.
Evaldas: Iki tol daug ką patyrėme – kariavome, taikėmės, viskas gerai buvo ir vėl negerai.
Ieva: Turėjome kitus širdies draugus. Kai sustojome į porą, abu negalėjome įsivaizduoti, kad būsime pora ir gyvenime. Šokių treneriai pasakė: „Pamatysite, šiandien kariaujate, bet vieną dieną būsite poroje ne tik ant parketo, bet ir gyvenime“. Sakėme, kad neįmanoma, mūsų charakteriai priešingi.
Aš esu ramesnė, Evaldas – degtukas, sugeba greitai įsiplieksti ir tuoj pat užgesti, pamiršti ir toliau jaustis taip, lyg nieko nebuvo. O aš tą kantrybės taurę kaupiu, kaupiu, bet kai pratrūkstu, iš taurės emocijos liejasi lėta srovele.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
