Susitikau su Valerie hipiškame Santa Monikos kalnų kanjono restoranėlyje. Neįtikėtina, kad Los Andžele vis dar yra vietų, kur laikas atrodo lyg sustojęs – čia skamba vėjo varpeliai, smilksta rytietiški kvapai, aplinkiniai gyventojai kiemuose vis dar augina vištas.
Holivudo aktorė V.Kairys-Venet irgi puikiai tinka šiai vietai – be jokio makiažo, natūraliai žilstančiais plaukais, apsirengusi gėlėtą palaidinę. Taip, kaip ir įsivaizduotum „The Beatles“ kultūros išaugintą moterį.
„Mes turėjome didžiulį septynių miegamųjų namą čia pat, kalnuose. Per langus buvo matyti Ramusis vandenynas. Taip smagu ten buvo auginti šeimą.
Aš priimdavau į savo namus visus vaikus, mes piešėme ir darėme visokius linksmus projektus. Orkaitėje išlydydavome mažas vaškines kreideles, kad pasidarytume dideles kreidas. Paskui statėme iš jų pilis. Vaikai vadino mane supermama!“ – ilgesingai prisiminė V.Kairys-Venet.
Kita to namo pusė buvo skirta jos vyro „Capitol Records“ prodiuserio Nicko Veneto (1936–1998) susitikimams. Garsiausios muzikos pasaulio žvaigždės, aktoriai ir menininkai jų namuose buvo dažni svečiai.
„Nebuvo mobiliųjų telefonų, tad jie visi skambindavo laidiniu namų telefonu. Skambina kartą mano vyrui roko dainininkas Alice Cooperis (71 m.), bet vyro nebuvo namuose. Tada jis manęs ir klausia: „O kaip tu laikaisi?“ Taip ir prakalbėjau su juo dvi valandas telefonu, atsigulusi ant virtuvės grindų“, – juokėsi prisiminusi aktorė.
Su Valerie kalbėjomės apie prieš daugiau nei pusę amžiaus vykusius lemtingus gyvenimo įvykius, įsukusius lietuvių kilmės aktorę į Los Andželo pramogų pasaulį.
Nenuostabu, kad meilės ir taikos epochos muzikantai dar ir dabar groja tuos pačius kūrinius. Praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis buvo ypatingas pramogų pasaulio kultūrai.
Viskas, kas vyko prieš tai, buvo pervertinama iš naujo – nuo požiūrio į muziką ir homoseksualius santykius iki atominių ginklų, karo ir valstybės lyderių.
Šiame dešimtmetyje žmonės išsilaipino Mėnulyje, Amerika išsirinko jauną prezidentą Johną F.Kennedy, į muzikos pasaulį atėjo laisvi ir drąsūs „The Beatles“ muzikantai. Ir tuo pat metu vyko Šaltasis karas tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos.
„Aš bandau paaiškinti savo kolegoms muzikantams, kad Lietuva septintojo dešimtmečio sukurtos kultūrinės revoliucijos nepatyrė. Kad mano tėvų gimtinė buvo uždaryta nuo pasaulio geležine uždanga, – sakė Valerie. – Jiems, „The Beatles“ kartos žmonėms, tai suvokti labai sunku. Dauguma amerikiečių nesupranta, ką iš tikrųjų reiškė gyventi Sovietų Sąjungoje.“
Prisimindama savo šeimos istoriją Valerie liūdnai susimąstė apie tai, kiek skausmo patyrė išdraskytos šeimos, ištisais dešimtmečiais neturėjusios galimybės susitikti su artimaisiais.
„Kai 1945 metais, ateinant sovietų kariuomenei, mano tėvai nusprendė bėgti iš Lietuvos, seneliai Liucija ir Motiejus Norkūnai nusprendė pasilikti – buvę Sibiro tremtiniai nenorėjo palikti savo namų ir savo krašto, – šeimos praeitį prisimena Valerie. – Kai tėvai pabėgo, senelius ištrėmė dar kartą.
Mama metų metais ieškojo, kur yra jos tėvai, ir tik 1971 metais, jiems grįžus į Lietuvą, galėjo susitikti.
Nuolatos sekama KGB agentų ji vis dėlto sugebėjo slapta nuvažiuoti į Krūminių kaimą Dzūkijoje ir susitiko ten su savo mama. Bet jos tėvelis susitikimo su dukra nebesulaukė.“
Gimusią Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje tėvas ją pavadino Valerija Laimute Kairyte. Tačiau Amerikoje ji tapo Valerie Kairys.
Valerie puikiai atsimena šeimos kelionę į Ameriką.
„Kai buvau penkerių, gavome leidimą vykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Prisimenu, kaip atplaukėme laivu į Eliso salą Niujorke. Aš susirgau, tad manęs į Ameriką neįleido, turėjau gulėti salos ligoninėje, kol pasveiksiu. Visa šeima laukė“, – pasakojo V.Kairys-Venet.
Eliso sala Niujorko Aukštupio įlankoje, į šiaurę nuo Laisvės salos, priskiriama tiek Niujorko, tiek Džersio miestams ir kadaise buvo vartai į Jungtines Valstijas milijonams imigrantų.
Lietuvoje policijos vadu dirbęs Valerie tėvas turėjo imtis naktinio darbo parašiutų gamykloje Masačusetso valstijoje.
„Tėvai palikdavo mus, mažus vaikus, naktimis ir labai sunkiai dirbo, kad galėtume pragyventi“, – sakė Valerie.
Netrukus šeima persikraustė į Los Andželą ir kūrėsi kaip ir dauguma kitų lietuvių – šalia Šv.Kazimiero parapijos.
Puikiai lietuviškai kalbanti Valerie, kurią šeima ir draugai lietuviai vadina Laimute, pirmą kartą į tėvų gimtinę nuvažiavo 1993 metais, kai Lietuva jau buvo atgavusi Nepriklausomybę.
„Negalėjau patikėti, kad buvo taip nuskriaustas mūsų kraštas. Buvo be galo skaudu matyti, kas atsitiko Lietuvai. Kai susitikau su savo pussesere, ji buvo labai atsargi – iš kambario išnešė telefoną ir apkaišė jį pagalvėmis.
Jos vaikai sėdėjo ramiai ir labai tyliai kalbėjo. Visi bijojo. Tas vaizdas mane taip sukrėtė, kad grįžusi į Los Andželą porą savaičių negalėjau atsigauti.
Be galo jaudinausi dėl visų, likusių Lietuvoje“, – neslėpė Holivudo aktorė.
Vėl atvykusi į Lietuvą 2001 metais Valerie buvo sužavėta, kaip neįtikėtinai greitai lietuviai gebėjo atstatyti savo nuskriaustą kraštą: „Lietuviai stojasi ir eina į priekį. Labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė.“
Sulaukus septyniolikos Valerie gyvenimas staiga pasisuko daugelio merginų geidžiama holivudinės svajonės vaga.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
