Prieš pat Kalėdas Tatjana baigė darbą ilgiau nei šešerius metus kurtame daugiau nei dviejų šimtų serijų Airijos ir Kanados istoriniame seriale „Vikingai“, kurio filmavimai vyko ne tik Airijoje, bet ir Kanadoje, Maroke, Islandijoje. Ir šiame, ir kituose filmuose, statytuose Lietuvoje ar Airijoje, ji dirbo dailininkų asistente bei aktorių aprengėja.
Jai yra tekę kartais tiesiog tarsi iš nieko sukurti ne vieną kostiumą ar skrybėlę ir Lietuvos kino, ir Holivudo žvaigždėms.
Tiesa, skrybėlių gaminimo meno paslapčių Tatjana išmoko ne Lietuvoje, o Anglijoje. Ten ji mokėsi prestižinėje Londono mados kolegijoje pas vieną žymiausių skrybėlių meistrų Andrew Bristow, kuris yra dirbęs pasaulio skrybėlių grando Philipo Treacy dirbtuvėse.
„Iš pradžių svajojau apie išskirtinių pirštinaičių siuvimą, bet vėliau sugundė skrybėlės. Iki studijų Londone pati nė karto nebuvau užsidėjusi skrybėlės ir kažin ar kada nors ja puošiuosi.
Nebent kokią savo sukurtą gėlę įsisegčiau. Gaila, kad seriale „Vikingai“ man neteko vaidmenų atlikėjams kurti skrybėlių, bet užtai labai daug siuvinėjau“, – pasakojo Tatjana, ir Lietuvos kino studijoje, ir tarp draugų Vilniuje garsėjusi kaip itin išradinga siuvėja ir mezgėja.
„Vikinguose“ dailininkė jai patikėjo labai atsakingą darbą, kurio greičiausiai ne tik kad niekas nebūtų sugalvojęs, bet ir įveikęs – išsiuvinėti veikėjos vestuvinę suknelę.
Tam Tatjana prisiminė dar Lietuvoje išmoktą senovinį siuvinėjimą – kai gėlės ar raštai spalvotais siūlais siuvinėjami lyg sruogelėmis kuriant kone ištisus paveikslus.
„Tą suknelę siuvinėjau šešias savaites. Jau maniau, kad prarasiu regėjimą. Naudojau tik vieną ploną įvairių atspalvių siūlą“, – patikino Tatjana.
Jos išsiuvinėtą suknelę už milžinišką sumą įsigijo vienas Londono muziejus.
„Vikinguose“ jai teko ne tik siuvinėti ilgą suknelę, bet ir pasiūti nemažai vyriškų marškinių, drabužėlių filmavimuose dalyvavusiems vaikams: „Bet šių darbų imdavausi tik tada, kai būdavau laisva nuo savo tiesioginių pareigų, nes man nepatinka filmavimo aikštelėje dykinėti.“
Kai Tatjana baigė skrybėlių meistrystės studijas Londone ir apie tai prasitarė kino studijoje Dubline, ją tiesiog už skvernų pradėjo tampyti visi čia kuriamų filmų dailininkai.
Tai jai atvėrė kelią kurti kostiumus ar skrybėles ne vienai kino žvaigždei.
Garsi Anglijos ir Holivudo aktorė Joely Richardson, vaidinusi Dubline kurtame istoriniame seriale „Tiudorai“, taip pat puošėsi Tatjanos skrybėlaite. Aktorė šiame seriale atliko Anglijos Tiudorų dinastijos karaliaus Henriko VII paskutinės žmonos Catherine Parr vaidmenį.
„Kol prie epochinio J.Richardsono kostiumo pritaikiau tinkamą skrybėlę, teko sukarpyti ne vienus kailinius, įsigytus dėvėtų drabužių parduotuvėse. Bet, atrodo, tada skrybėlė pavyko“, – prisiminė Tatjana.
Jai taip pat teko kurti skrybėlaites filmo „Kvepalai“ režisieriaus Michaelo Rymerio juostoms. 2012-aisiais, kai britų televizijoje buvo kuriamas vienas brangiausių serialų, skirtas laivo „Titanikas“ katastrofos šimtmečiui, Tatjanos sukurtomis ir pasiūtomis skrybėlėmis puošėsi dvi pagrindinės aktorės.
Vieną kurioziškiausių ir sunkiausių užduočių vilnietė buvo gavusi iš filmo „Tiudorai“ dailininkės: „Ji manęs paprašė taip sukurti prie XV amžiaus bitininko kostiumo derančią kepurę, kad iš jos būtų aišku, jog žmogus – bitininkas. Sumojau, kad reikėtų prie jos pritvirtinti tinklelį. Bet darbą reikėjo atlikti labai greitai, o kur gauti tinklelio, niekaip nesugalvojau.
Netoliese vyko statybos, todėl nutariau tinklelio paprašyti statybininkų, nes jis naudojamas sienų nelygumams paslėpti. Išbalinau jį ir pritvirtinau prie kepurės. Tai, ką buvau išmokusi Lietuvos kino studijoje, – ką nors sukurti iš netikėtos medžiagos, – praverčia ir dirbant su Holivudo žvaigždėmis.“
Nors dėl itin įtempto darbų grafiko dirbant serialuose, kuriamuose Airijoje, Tatjana pastaruoju metu retai prisėda pagaminti naujos skrybėlės, ji iki šiol nepraranda vilties kada nors Vilniuje atidaryti savo nors nedidelę skrybėlių ir pirštinaičių parduotuvėlę.
Dabar savo skrybėlaites Tatjana ženklina anglišku užrašu „Zeta Hats“ („Zeta“ – pirmosios dvi pavardės ir vardo raidės ir angliškas žodis „hats“ – skrybėlės): „Jeigu kada nors išsipildytų mano svajonė turėti Vilniuje nedidelį skrybėlių saloną, matyt, savo prekių pavadinimo nekeisčiau.“
Prisimindama skrybėlių kūrimo ir gaminimo studijas prieš septynerius metus Londone Tatjana pasakojo, kad A.Bristow meistriškumo pamokos atsiėjo nemenkus pinigus ir truko kelis kartus po dvi savaites.
Iš pradžių ji abejojo, ar per tokį trumpą laiką įmanoma išmokti skrybėlių gaminimo ir kūrybos paslapčių, kurios Anglijoje puoselėjamos šimtmečius.
„Atvykus į Londoną pas A.Bristow jau pirmą dieną teko kibti į darbą. Kelių mėnesių studijos man davė tiek, kiek vargu ar būčiau išmokusi per kelerius metus kokioje nors aukštojoje mokykloje“, – patirtį Londone prisiminė Tatjana. Kartu su ja mokėsi moterys iš Šveicarijos, Kinijos, Vokietijos, Honkongo.
Iš Lietuvos tada A.Bristow dirbtuvėse Tatjana buvo vienintelė. Prieš išvykdama į Londoną Dubline ji privalėjo pasirūpinti skrybėlių gamybai būtinomis priemonėmis – specialiomis adatomis fetrui ir šiaudinėms medžiagoms siūti, įvairiais smeigtukais, prijuostėmis.
Baigiantis studijoms Londono menų kolegijoje Tatjana privalėjo pagaminti kokteilinę skrybėlaitę ir tokio stiliaus skrybėlę, kokias dėvi Anglijos karalienė Elizabeth II.
„Viena svarbiausių karalienės skrybėlių paslapčių – kad jos gaminamos iš bananų pluošto medžiagos. Jos visiškai natūralios, tad būtina turėti specialių formų. Tai brangiausias darbo įrankis“, – pasakojo Tatjana.
Medines skrybėlių formas jai tenka užsisakinėti iš patyrusių meistrų – jos atsieina nemenkus pinigus.
„Neseniai vienas kolega gimtadienio proga man padovanojo tokį „medį“, kuris, matyt, kainavo kelis šimtus svarų sterlingų. Norėtųsi turėti įvairių dydžių, formų, nes juk žmonių galvos – skirtingo dydžio. Tačiau aš tokios prabangos kol kas negaliu sau leisti, todėl naudoju įvairiausius tempiklius“, – apie skrybėlių gamybos paslaptis kalbėjo Tatjana.
Kadangi bananų pluošto medžiaga dažoma tik natūraliais dažais, o medžiagos skrybėlei kartais prireikia kelių sluoksnių, kuriuos tenka derinti, klijuoti, papuošti, gamyba užtrunka ilgai.
„Bet jei prireiktų naujos skrybėlės, per dieną ar dvi sugebėčiau pagaminti, nes Londone išmokau daugybę jų gamybos paslapčių“, – patikino Tatjana.
Jei kokia nors ponia norėtų pasipuošti taip, kaip to reikalauja karališkasis protokolas, Tatjana pasiūtų ir prie skrybėlaitės tinkančias pirštinaites, nes turi itin gerų iškarpų. Bet tokia greita gamyba, žinoma, klientėms atsieitų nepigiai.
Didžiojoje Britanijoje vardinės dizainerių skrybėlės, kokiomis damos puošiasi per karališkąsias Askoto žirgų lenktynes arba aukštuomenės priėmimus, kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių svarų sterlingų.
Iki šiol Tatjana yra pagaminusi daugiau nei šimtą įvairiausių skrybėlaičių: „Vis dar kuriu savo malonumui arba dovanų draugams. Kiekvienam amatui reikia kantrybės ir patirties.
Be to, skrybėles, kaip reikalauja angliškos tradicijos, siuvu tik rankomis – ypatingais dygsniais. Jei prireikia, ir plunksnas pati nudažau. To mane taip pat Londone išmokė A.Bristow.“
Tatjana jau pati išmoko iš natūralaus šilko gaminti gėles, tinkančias skrybėlėms padabinti. Tam irgi prireikė įminti nemažai meistrystės paslapčių ir įsigyti būtinų formų gėlėms suformuoti.
„Filmuojant serialą „Vikingai“ tikrai turėjau daug darbo. Dabar nutariau leisti sau kurį laiką pailsėti. Nepraleidžiu pro akis ir įvairiausių renginių, į kuriuos britės ar airės ateina pasipuošusios skrybėlėmis, nors tokių renginių pastaruoju metu vis mažiau.
Bet ką gali žinoti – gal vis dėlto Vilniuje turėsiu savo skrybėlių saloną?“ – svarstė Tatjana ruošdamasi netrukus grįžti į tėvynę atostogų.
