Tiksliai Š.Davainis negalėtų pasakyti, kada jam kilo idėja sukurti gintarinius instrumentus. „Gal tuomet, kai kartą vienoje kompanijoje, gerdami vyną, kalbėjomės apie fortepijonus, o sykiu buvęs pianistas, tuo metu dirbęs Lietuvos kultūros atašė Rusijoje Aleksandras Šimelis pritarė mano mintims, kad būtų galima pagaminti gintarinį fortepijoną.
Be to, mane seniai jaudina Lietuvos įvaizdžio pasaulyje reikalai. Esu tikras, kad jį stiprinti būtų galima tik pasitelkus meną ir jo kūrėjus“, – kalbėjo Š.Davainis, daugiau nei prieš penkerius metus ėmęsis gaminti gintarinius instrumentus ir gilintis į šio proceso subtilybes.
Sumanymą jis net įregistravo patentų biure, tačiau po kurio laiko nusprendė iš pradžių imtis mažesnių instrumentų gamybos.
„Tuo metu gintaras buvo pradėjęs labai brangti, todėl supratau, kad nesu tiek turtingas, kad gintarinių instrumentų gamybą pradėčiau nuo jų karaliaus fortepijono“, – šyptelėjo Šarūnas.
Iki šiol Šarūnas yra pagaminęs apie trisdešimt styginių instrumentų – smuikų, violončelių ir net kontrabosų.
Penkerius metus jis ruošėsi gintarinių instrumentų gamybai, o dvejus tyrinėjo jų pirmtakų paslaptis, nes po jų gintariniais rūbais visada slepiasi puikūs mediniai instrumentai. Jų Šarūnas dažniausiai ieško patyrusių muzikantų pripažintuose tarptautiniuose aukcionuose.
„Žinoma, Antonio Stradivariaus (1644–1737) smuikų įpirkti nesugebėčiau, tačiau perku ne jaunesnius už save instrumentus. Dar geriau, jei jie jau sulaukę šimto metų. Tada medis jau būna išsivaikščiojęs.
O prieš pradėdamas gaminti savo gintarinius instrumentus du kartus lankiausi šio genialaus smuikų meistro gimtajame Kremonos (Italija) mieste, kur kasmet vyksta išskirtinės smuikų meistrų iš viso pasaulio parodos ir kur tiesiog ore plevena muzika“, – pasakojo Šarūnas.
Tose parodose jis sužinojo, kad smuikams gaminti naudojama tik speciali mediena iš tam tikrų klimatinių vietų. Iš elementarios pliauskos smuiko pagaminti tikrai nepavyktų.
Kremonoje Šarūnui rūpėjo išsiaiškinti, kaip gaminami garsieji A.Stradivariaus smuikai, kokios jų gamybos paslaptys ir subtilybės.
Tam jis perpjovė per pusę ne patį brangiausią smuiką, kad suprastų jo konstrukciją. Be to, šioje smuikų meistrų Mekoje sužinojo, kad visos detalės gaminamos iš madagaskarinio juodmedžio.
Kadangi jo pastaruoju metu dėl ekologinių problemų gerokai sumažėjo, meistrams tenka naudoti indinį juodmedį.
„Tie, kurie gamina smuikus profesionaliems muzikantams, turi ne blogesnę už jų klausą ir girdi kiekvieną instrumento garso niuansą. Aš tokios klausos neturiu, todėl man rūpėjo sukurti gerą dekoratyvinį smuiką, kuriuo būtų galima ir groti. Juk aplipinti kokį nors instrumentą gintaru galėtų bet kas, tačiau man rūpėjo išsaugoti ir jo muzikines savybes“, – patirtimi dalijosi Šarūnas.
Ieškodamas sprendimų, kaip sukurti gintarinius instrumentus, kad jais profesionalūs muzikantai galėtų groti ir jie gražiai skambėtų, Šarūnas iš pradžių nuvyko į Paryžių, kur yra nemažai firmų, užsiimančių akustinėmis styginių instrumentų problemomis.
Ten jis sužinojo, kad šių problemų sprendimo madas diktuoja Šveicarijos meistrai, kurie gamina inovatyviausius styginių instrumentų garso reguliatorius.
Pasakodamas, kaip pavyko pasiekti, kad gintarinių instrumentų medis susidraugautų su gintaru, Šarūnas pasidžiaugė: „Man pavyko penkiasdešimt milijonų metų senumo sakus – gintarą vėl grąžinti į pirminę jo būseną. Juk visas gintaras kilęs iš medžių.“
Vienam gintariniam smuikui pagaminti reikia apie dešimties kilogramų gintaro, kuri tenka supjaustyti itin plonomis skiltelėmis.
Visa tai Šarūnas atlieka ne kokiais nors prietaisais, o tik rankomis.
Kaip jis privertė gintarą sugrįžti milijonus metų atgal ir pasiekė, kad seni mediniai instrumentai, aprengti gintaru, netrūkinėtų, atskleisti neskubėjo: „Tai – paslaptis ir mano asmeninis išradimas.
Bandymų kopijuoti mano gintarinius instrumentus yra daug, bet kol kas niekam nepavyko įminti visų paslapčių.
Bet, man atrodo, kinams anksčiau ar vėliau tai pavyks. Tik, žinoma, tam prireiks nemenko užsispyrimo. Dėkui Dievui, aš jo dar turiu.“
Šarūno pagaminti gintariniai smuikai ir violončelės draugauja su gintaru jau kelerius metus ir netrūkinėja. Be to, labai gražiai skamba.
Vilniuje ir Kaune yra vykę ansamblio „Amber Quartet“, kuriame grojo žinomi smuikininkai Vytautas Mikeliūnas ir Tadas Dešukas, altininkas Tomas Petrikis bei violončelininkė Onutė Švabauskaitė, koncertai.
Šarūnas svajoja, kad pasitelkus gintarinę muziką Lietuvos vardas kada nors nuskambėtų per visą senąjį Baltijos gintaro kelią.
„Gintaro randama ne vienoje pasaulio šalyje, tačiau Baltijos gintaras pats seniausias. Jo amžius gali siekti apie penkiasdešimt milijonų metų, o, pavyzdžiui, Ukrainos gintaras už mūsų jaunesnis kone dvidešimčia milijonų metų ir yra kur kas minkštesnis.
Tai kodėl gi mums neatkūrus garsiojo Gintaro kelio, kuris vedė nuo Baltijos jūros iki Afrikos? O gal jį būtų galima sujungti ir su senuoju Šilko keliu, kuris ėjo iš Kinijos į Europą?“ – svarstė Šarūnas.
Savo gintarinius instrumentus Šarūnas buvo nuvežęs į parodą Kremonoje, kur ir Italijos, ir kitų šalių meistrai tiesiog neteko amo pamatę, kad gali būti ir gintarinių smuikų ar violončelių.
Kai apie gintarinių instrumentų meistrą iš Lietuvos sužinojo Maskvos muzikos žvaigždės, Šarūnas buvo sulaukęs labai įdomių pasiūlymų pristatyti juos ir Rusijos garsenybėms, ir net prestižinėse koncertų salėse surengti gintarinius koncertus.
Tačiau prasidėjus Europos Sąjungos sankcijoms Rusijai šių idėjų įgyvendinti nepavyko.
Keli žinomi Rusijos muzikantai, papildydami savo kolekcijas, yra įsigiję ir gintarinių Šarūno instrumentų.
Dabar Š.Davainis gilinasi į kitus gintarinius kūrinius – neseniai sukūrė gintarinę gitarą, kuri buvo demonstruojama parodoje Berlyne.
Tobulina ir gintarinį laikrodį, kuris, liesdamasis prie rankos, išskiria gintaro rūgštį, stiprinančią imunitetą ir ištvermę.
