Fotografas A.Zavadskis įamžino beveik visus garsiuosius šviesaus atminimo režisierių Dalios Tamulevičiūtės (1940–2006), Eimunto Nekrošiaus (1952–2018), Irenos Bučienės (1940–2001), Henriko Vancevičiaus (1924–2014), Vytauto Čibiro (1936–2009) bei kitų to meto režisierių spektaklius.
Vien ko verti kino grando Vytauto Žalakevičiaus (1930–1996) filmų užkulisiai ir kadrai iš filmavimo aikštelių!
Daugeliui jau seniai įprasta matyti Klaipėdos dramos teatro žvaigždės Vytauto Paukštės (87 m.) portretą pilnomis ašarų akimis iš jį išgarsinusio režisieriaus Povilo Gaidžio (82 m.) spektaklio „Mažvydas“ arba atvaizdą Nacionalinio Kauno dramos teatro primadonos, šviesaus atminimo Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011), atliekančios ikonišką Barboros Radvilaitės vaidmenį iš Jono Jurašo (83 m.) statytos „Barboros Radvilaitės“.
Šie A.Zavadskio darbai tokie atpažįstami, kad be jų tiesiog nebeįmanoma įsivaizduoti V.Paukštės ir R.Staliliūnaitės kūrybos ir apskritai Lietuvos teatro istorijos.
„Kai likus keleriems metams iki mirties su Audriumi prisėsdavome patvarkyti jo archyvų, jis be gailesčio išmesdavo daugybę kadrų sakydamas turįs tokių pat geresnių, nors aš prašydavau to nedaryti. Juk kad ir nelabai kokybiškuose jo kadruose buvo įamžinti žinomi teatro ar kino kūrėjai, kurių jau seniai nebėra“, – dar visai netolimus prisiminimus sklaidė Migla.
„Kinas – pirmoji mano meilė“, – yra kalbėjęs A.Zavadskis. Jo kelias į fotografiją prasidėjo 1963 metais Lietuvos kino studijoje, dirbant garsiojo operatoriaus Jono Griciaus (91 m.) asistentu.
Tada ir pradėjo kurti dabar jau klasika tapusių aktorių Juozo Budraičio (79 m.), Regimanto Adomaičio (83 m.), Donato Banionio (1924–2014), Laimono Noreikos (1926–2007), Eugenijos Pleškytės (1938–2012) ir daugelio kitų aktorių bei režisierių portretų kolekcijas.
„Dar labiau neįkainojama tai, kad Audrius įamžino kino kūrėjų gyvenimą už kadro, atskleidė, kuo ir kaip jie gyveno kurdami filmus“, – yra kalbėjęs kino režisierius Gytis Lukšas (73 m.).
„Teatras – mano antroji meilė, nes užaugau teatralų šeimoje – abu tėvai dirbo Juozo Miltinio teatre Panevėžyje. Todėl teatrą pažinau ir jame gyvenau nuo pat vaikystės.
Man jo atrasti nereikėjo. O gamta – pastovioji mano meilė“, – vienos savo parodos atidaryme prisipažino A.Zavadskis.
Kaip ne kartą yra pastebėję kolegos fotografai, ir gamta jo nuotraukose kvėpuoja ilgesiu.
A.Zavadskis buvo, yra ir bus daugelio iki skausmo pažįstamų lietuviškų vaizdų nuotraukose autorius. Pakanka pamatyti jo nuotrauką „Švelnumas“, kurioje vienas prie kito glaudžiasi du arkliai, arba ant sniego nukritusią plunksną, ir norom nenorom dažnas pasako: „Zavadskis.“
Į fotografiją įstojo pamelavusi
Audrius ir Migla savo studijoje, kuri Vilniuje net septynis kartus keitė savo vietą, kartu dirbo nuo 1995 metų, o susipažino beveik prieš dvidešimt septynerius metus.
Baigusi mokyklą gimtuosiuose Biržuose apie fotografiją Migla ne tik nesvajojo, bet ir apskritai neturėjo jokio supratimo.
Mokytojai jai pranašavo šviesią literatės, gal net rašytojos ateitį, todėl ji iš karto pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.
Bet neįstojo ir nebenorėjo grįžti į tėvų namus.
Po stojamųjų egzaminų universitete dar buvo galima suspėti į mokslus tuometėje Buitininkų profesinėje mokykloje, kur buvo rengiami fotografai.
„Nors jau ir į tą mokyklą vėlavau, mane priėmė vien dėl to, kad direktoriui pasigyriau turinti naujintelį „Nicon“ fotoaparatą, kuris tais laikais buvo ne bet kam įperkamas.
Tuo labiau – man. Kai nuėjau į paskaitas ir nusinešiau seną sovietinį „Smena“, teko meluoti antrą kartą – kad prabangųjį „Nicon“ iš manęs pavogė“, – savo nuotykius žengiant į fotografijos pasaulį prisiminė Migla.
Jau antrame kurse ji buvo pastebėta kaip daug žadanti fotografė. Ypač buvo vertinami Miglos kuriami portretai, nes jai patikdavo stebėti žmones.
Tačiau suvaldyti erdvės taip, kaip A.Zavadskiui, jai nepavykdavo. Vis norėdavosi gilintis į detales, o jeigu fotografuodavo pievose – į kuo smulkesnius augalus ar gėles.
Pono Zavadskio pagalbininkė
1993-iaisiais sunkiai Vilniuje besiverčiančiai savo gabiai studentei norėdama padėti susirasti darbą dėstytoja Stasė Butrimienė nusprendė ją į pagalbininkes parekomenduoti ponui Zavadskiui, kuris dirbo itin šiuolaikinėje tiems laikams „Kodak“ studijoje.
A.Zavadskis ją priėmė, bet su sąlyga, kad po dviejų savaičių pasakys, ko verti Miglos, kaip fotografės, sugebėjimai ir ar ji turės galimybių su juo studijoje dirbti ateityje.
„Iki šiol prisimenu jo solidų rankos paspaudimą. Praėjo savaitė, dvi, o Audrius man apie galimybes toliau su juo dirbti nieko nesakė. Maniau, kad neturi laiko apie mane pagalvoti, nes darbas darbą vijo.
Ta studija buvo labai populiari – fotografuodavome vestuves, įvairius meno kūrinius, net ikonas, darėme nuotraukas dokumentams. Kartais būdavo tiek jaunavedžių porų, kad jie laukdavo išsirikiavę kieme ilgoje eilėje. Per dieną tekdavo priimti daugiau nei dvidešimt besituokiančių porų.
Galų gale po daugiau nei trijų savaičių Audrius, net neužsiminęs, kaip vertina mano darbą, primygtinai paprašė nesugalvoti pabėgti iš studijos.
Dirbdama su juo įgijau tiek patirties, kiek man nebūtų davusi jokia mokykla Lietuvoje“, – prisiminė Migla.
Meistras po darbo su mokine Pilies gatve pasivaikščiodami dažnai nusileisdavo iki Katedros aikštės. Čia ant suoliuko arba kavinėje prisėsdavo pasikalbėti. Tiesiog apie viską. Ji tada buvo laisva ir neturėjo pas ką skubėti, o jis kažkodėl namo irgi nenorėdavo greičiau grįžti.
„Tuo metu aš išgyvenau liūdną savo gyvenimo periodą. Domėjausi filosofija.
Daug ką rūpėjo išsiaiškinti. Mes su Audriumi vienas kitam atsivėrėme.
Kalbėdavomės ilgai ir įvairiausiomis temomis. Supratau, kad esu tas žmogus, su kuriuo jis gali išsišnekėti. Aš irgi ne su bet kuo kalbėdavausi, bet pajutau, kad jis mane supranta iš pusės žodžio“, – atviravo Migla.
Tėvai priėmė
Kad galėtų ateityje su beveik trisdešimt metų vyresniu vyru sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, ji negalvodavo.
Audrius ir Migla susituokė 2000-ųjų gegužę. Prieš tai dvejus metus gyveno jau kartu.
„Tėvai kažką jautė apie mano artimus ryšius su Audriumi, nes aš, grįžusi namo, labai gražiai pasakodavau apie savo mokytoją. Kai jis atvažiavo į Biržus, tėvai jį priėmė nuoširdžiai. Kaip savą.
Kitaip ir negalėjo būti, nes jis mokėjo nepaprastai šiltai bendrauti su žmonėmis.
O dėl to, kad tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas, priekaištų iš tėvų nė karto nesulaukiau. Už tai juos gerbiu.
Jie – paprasti žmonės, bet ir manimi, ir kitomis dviem seserimis visada pasitikėjo, leido gyvenimo kelią rinktis pačioms“, – atviravo Migla.
Apie tai, kad kada nors gali atsitikti taip, kad liks viena, nes Audrius – kur kas vyresnis, ji niekada nesusimąstydavo.
Net kai jis jau rimtai sirgo, apie mirtį abu nekalbėdavo.
„Mus siejo itin stiprus ryšys. Man jis ir dabar nemiręs. Ryšys nenutrūkęs, jaučiu jį kasdien“, – prisipažino Migla.
Reikalavo kokybės
Pagrindinis dalykas, kurio A.Zavadskis ir iš savęs, ir dirbant kartu iš Miglos reikalaudavo, buvo nuotraukų kokybė.
Dirbdamas teatre A.Zavadskis niekada nefotografuodavo per spektaklius.
Kiekvieną kadrą susistatydavo savaip. Mintis savo nuotraukose perteikdavo pasitelkdamas kompoziciją ir apšvietimą.
„Jei eidavau fotografuoti į Šokio teatrą, jis visada nervindavosi sakydamas, kad visiška nesąmonė šokį fotografuoti spektaklio metu.
Liepdavo eiti bent į repeticijas. Jis visada siekdavo, kad kadro kompozicija būtų prasminga, o darbas būtų užbaigtas.
Prieš fotografuodamas spektaklius iš pradžių visada juos bent kartą pasižiūrėdavo, kad žinotų, kokias scenas verta įamžinti“, – prisiminė Migla.
Studijoje Audrius irgi būdavo itin reiklus darbo kokybei, bet su visais žmonėmis sugebėdavo rasti bendrą kalbą ir taip juos nufotografuoti, kad nuotraukos būtų ir prasmingos, ir estetiškos.
„Net prostitutės buvo atėjusios į mūsų studiją. Ir jų nuotraukas sukūrė be jokio vulgarumo arba perdėto manieringumo“, – pasakojo Migla.
A.Zavadskis buvo vertinamas ne tik tarp kolegų fotografų, bet ir visų tų kūrėjų, su kuriais nuolat bendravo, nuolat fotografuodavo.
Neretai į jo studiją užsukdavo ir valdžios atstovų, visuomenės veikėjų, medikų. Tačiau savo pažintimis jis niekada nesinaudojo, jokių stipendijų nėra prašęs, nors to tikrai buvo vertas.
Gal todėl būnant gyvam buvo išleisti tik du jo nuotraukų albumai – apie Klaipėdą ir bendras rinkinys su Birute Orentaite (82 m.) „Mūsų Nerija“.
Stebisi kultūros klodais
Jau sirgdamas 2015–2017 metais A.Zavadskis Vilniuje ir Biržuose surengė parodas simboliniu pavadinimu „... ir niekas nenorėjo mirti“.
Jose įamžinti keli Lietuvos kino ir teatro dešimtmečiai, taip pat – išskirtiniai, „zavadskiški“, peizažai.
Su geru savo draugu, šviesaus atminimo dailininku Sauliumi Chlebinsku (1953–1999) daugiau kaip prieš dvidešimt metų A.Zavadskis savo pačiais geriausiais, auksiniais, kūrybos metais buvo parengęs išskirtinį nuotraukų albumą apie Jaunimo teatrą.
Tačiau jo taip ir neišleido, nes pusrūsyje buvusioje studijoje Gedimino prospekte jis taip sudrėko, kad būtų tekę perdaryti iš naujo.
„Gyvendami su Audriumi iš vienos nuomojamos studijos į kitą kraustėmės gal septynis kartus, o nuomojamus butus teko keisti vienuolika kartų. Tik likus dvejiems metams iki jo mirties Naujojoje Vilnioje įsigijome dalį seno namo.
Todėl visi tiek Audriaus, tiek mūsų bendri archyvai arba dar negatyvuose, arba dėžėse ir segtuvuose. Kol kas tiktai dalis nuotraukų nuskenuota ir suskaitmeninta.
Aš dar neatsigavau po Audriaus išėjimo, dar viskas labai jautru.
Tačiau jau po truputį tvarkau, rūšiuoju nuotraukas ir neatsistebiu, kokie kultūros klodai jose“, – kalbėjo Migla ir prisipažino, kad dabar jos svarbiausi tikslai – sutvarkyti vyro kūrybinį palikimą, taip pat – išleisti į gyvenimą dukras Sibilę Mariją (17 m.) ir Reginą Agotą (15 m.).
